Neturi ministras čiulptuko!

Aktualijos

Aktualijos - L.S. interviu

Yra norinčių sveikatos apsaugos ministrui Algiui Čaplikui prilipdyti demagogo etiketę. Bet ministro „demagogija“ yra paremta realybe. Tiesa, jis tai vadina pragmatizmu, išmoktu iš medikų „klano“.
Sveikatos apsaugos ministerija prieš Šv. Kalėdas internete pateikė pertvarkos projektą, pagal kokias indikacijas pacientai bus skirstomi į 3 R ligonines. Dar savaitę laukiama pastabų, kaip sureguliuoti pacientų srautus. Pirmadienį sveikatos apsaugos ministras atnaujino nuolatinę darbo grupę, kuri stebės reformos eigą. Tapo reikalingos ir praktikų iš teritorinių ligonių kasų pastabos. Kitą savaitę darbo grupė vėl rinksis ir pradės ruoštis sutarčių sudarymui jau remiantis Vyriausybės nutarimu, „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo”, įsigaliojusiu gruodžio 20 dieną. Apie visa tai ir kalbame su sveikatos apsaugos ministru A.Čapliku.

Apie nenatūralias rinkos dalybas
- Labai konkretus klausimas - kaip „vaikščios“ finansavimas trijų R principu suskirsčius pacientų srautus - paskui ligonį ar vėl bus mokama už tą pačią paslaugą po kelis kartus?
- Tame pačiame nutarime mes aiškiai pasakėme, kokias paslaugas pirksime iš kokių ligoninių, kad teikiama paslauga nesidubliuotų. Kol ligoninės nepasidalins rinkos, tol ir bus dubliai.

- Jums, ministre, turbūt geriau matyti – kur rinkos dalybos aršesnės – Respublikiniame ar rajono lygmenyje?
- Visuose lygmenyse vyksta nenatūralus judėjimas už gyvenimą, nes jis pagrįstas tik vienu – valstybės investicijų pinigais. Konkurencija lygmens viduje – tebūnie ji iš tikrųjų. Natūrali. Bet tegul nebando konkuruoti tarp lygmenų.

- Kodėl kai kurioms ligoninėms skirtas pereinamasis laikotarpis ir kokios trukmės?
- Mes norime pasižiūrėti, kaip persiskirsto ligonių srautai. Po metų suvesime rezultatus ir pasakysime – ne ministras, o pats žmogus pasirinko – kad jam saugiau, ar „legenda“ yra. Tada pati rinka ir sutvarkys, kuri iš ligoninių tampa regionine, o kuri lieka rajonine. Tas pats su chirurgijos skyriais rajonų ligoninėse. Daliai ligoninių po metų ar dvejų teks atsisakyti ir chirurgijos. Biudžetui mažėjant tai gali atsitikti ir greičiau. Kad dalis ligoninių jau niekur „nebetempia“, mes matome ir dabar.

Apie politinį požiūrį, paremtą keturiais milijardais
- Ar ne per stipriai užsimota perdalinti rinką atsisakant kai kurių jau susiformavusių kompetencijos centrų? Kaip antai, uostamiestis baiminasi, kad praras trečiojo širdies centro statusą, iki kurio jam trūko tik pradėti širdis persodinti?
- Ne dėl to uostamiestis baiminasi. Dabar garbios Klaipėdos moterys ir vyrai nori uostamiestyje steigti trečią medicinos universitetą. Iš kokių pinigų mes dar rengsime medikus? Ir kur juos paskui kreipsime? Atsibodo ta mažo vaiko poza, gulinčio ant žolės ir žviegiančio „aš noriu“ taip, kad tėvas ir mama išsigąsta ir šmaukšt į burną čiulptuką! Neturi ministras čiulptuko! Neturi! Šaukit kiek norit! Neturiu aš ko duoti. Ir neduosiu. Iš principo. Kita vertus, mes linkę žiūrėti į Klaipėdą kaip į svarbų medicinai centrą. Ir todėl mūsų numatytos reformos Klaipėdoje, dviejų ligoninių atsiradimas, kurios veiktų konkurenciškai, yra būtinos. Bet jei mes dėl penkių širdies transplantacijų turėsim tris širdies persodinimų centrus... Dar pridėkit „Kardiolitą“ ir bus visi keturi! Malūnsparniu nuskraidinti ligonį į Rygą būtų paprasčiau. Būtų, tai apsiribokim bent dviem širdies centrais. Aš neteigiu specialisto požiūrio – išdėsčiau politinį požiūrį, kuris remiasi realiais pinigais. Biudžetas artimiausius trejus metus, duok Dieve, kad liktų toks, koks yra. Tačiau kartais noras gyventi lyg turėtume dešimt milijardų paima viršų. Bet turim keturis. Arba protingai su jais tvarkomės, arba turime Santariškes su keturiomis ligoninėmis ir visiškai chaotišku ligonių judėjimu į jas. Žemiškiau reikėtų į viską žiūrėti. Medikai juk tokie pragmatikai. Aš jau tapau pragmatiku.

Kodėl reforma kryptelėjo į kairę?
- Vilniaus universiteto Onkologijos institutas liko kaip tam negražiam anekdote – be reikalo nusiprausęs. Jis nori žinoti, kada pertvarkos traukinys atvyks į pirmąją stotelę, kokia vis dėsto jo laukia ateitis.
- Keista, kad onkologai gula kryžiumi, kariauja, spaudžia Seimo narius, spaudą užsakinėja, ligonius kelia. Aš nustebęs, kaip veikia institutas. Taip veikia oligarchai, o ne vyriausieji gydytojai! Tokį kovos frontą išplėtoti taigi reikia finansų. Iš kur jų turi skurstantis Onkologijos institutas? Bergždžias scenarijus. Bergždžias! Mes aiškiai pasakėme visiems vadovams ir tikrai gražiai sutarėme, kad mokslas, pagal Aukštojo mokslo ir studijų įstatymą, turėtų būti atskirtas nuo ligoninės. Tam pritarė ir rektorius, ir švietimo ir mokslo ministras, ir premjeras. Kad kuriant Nacionalinį vėžio institutą, būtų integruotos Vilniaus ir Kauno universitetų intelektualinės pajėgos. Bet ligoninė yra ligoninė. Žanrų painioti negalima. Ir kryžminti negalima. Arba tai yra darbinis arklys, varantis vagą, arba tai karvė, duodanti pieno. Bet jei sukryžminsi arklį su karve, nei pamelši pieno, nei laukai bus suarti. Aš sakau - keiskime, gryninkime mokslo sferą: turėkime vieną stiprią mokslo ir gydymo įstaigą, kurioje viskas būtų integruota ir ne ministras spręstų, kur padėti pozitrono emisijos tomografą. Mūsų požiūriu, atsakomybę reikėtų deleguoti vadovams, kad jie tai spręstų. Dabar gi PET’as aštuoniasdešimčia procentų tiktų onkologijai, bet aš radau pono Gedimino Černiausko paliktą įsakymą, kuriuo jis atiduotas Santariškių klinikoms. Ir ką man dabar daryti? O Onkologijos institutas apskritai yra ne ligoninė, o institutas, kuris įsteigtas Vyriausybės ir pavaldus Švietimo ir mokslo ministerijai. Na, nei velnias, nei gegutė. Nei ligoninė, nei mokslininkų klubas. Ir todėl dabar sveikatos apsaugos sistemoje atsiranda veiksmas į kairę! Mūsų požiūris paprastas: jeigu esate ligoninė, turite integruotis į sveikatos apsaugos sistemą. Dabartinė instituto vadovybė ir būsima ligoninės vadovybė turi laidą į savo ateitį ir mes jį surasime.

Pateiks dar tris metmenis
- Metų pabaigoje Jums buvo prikišta, kad pertvarka, kuriai ruoštasi visus metus, realiai neprasidėjo...
- Aš gerai žinau, kad sveikatos apsaugos sistemoje reikia kuo mažiau šnekėti ir kuo daugiau daryti. Metų pabaigoje jau palaiminome keturių ligoninių sujungimą Klaipėdoje. Garsiai nešaukdami. Tas pats pradėta Šiauliuose, Kaune ir Panevėžyje. Lygiai taip pat pradėti tvarkyti akušerijos ir chirurgijos skyriai bei šių paslaugų pirkimas rajonų ligoninėse. Kad tik ramiai pakeltume tai, kas vyksta. Man buvo labai keista girdėti, kad kažko mes nepadarėme. Vilnius iš pradžių sakė, kad labai greitai darome – geriau pasitarkime, padiskutuokime. Kai pradėjome diskutuoti, sako, kad per lėtai. Mes darome taip, kaip numatėme plane – metodiškai, tvarkingai. Iš praėjusių metų darbų, reikia pripažinti, nespėjome žengti žingsnį link elektroninės sveikatos. Taigi, šiemet mes numatę pradėti dar tris darbus, pateikti tris metmenis – lygiai kaip ligoninių pertvarkos: finansavimo, greitukių sutvarkymo ir elektroninės sveikatos. Judėsime į priekį kaip pernai buvo su trečiuoju restruktūrizavimo etapu: planas, metmenys, įgyvendinimas.

Kalbino Solveiga Potapovienė