Valia reformoms - didelė vertybė sunkmečiu

Aktualijos

Aktualijos - L.S. interviu

Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos profesorius, Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas, Lietuvos vaikų pulmonologų draugijos pirmininkas, Didžiosios Britanijos vaikų sveikatos karališkosios kolegijos garbės narys Arūnas Valiulis sako, kad po daugybės metų tūpčiojimo vietoje pagaliau prasidėjusi stacionarinių sveikatos paslaugų reforma yra unikali proga pertvarkyti šalies vaikų sveikatos apsaugą. Pirmiausia reikia peržiūrėti, labiau diferencijuoti pagal ligos sunkumą vaikų gydymo ligoninėje įkainius, pertvarkyti pagal tikrai europinius standartus pediatro darbą pirminėje sveikatos priežiūroje, perkeliant didelę dalį šiuo metu ligoninėje vaikams teikiamų sveikatos paslaugų į ambulatorinę grandį.

- Su kokiomis mintimis pediatrai pasitinka sveikatos reformą ir ko iš jos tikisi? Pritaria jie ligoninių pertvarkai ar ne?
- Kaip ir dauguma gydytojų, pediatrai gyvena laukimo nuotaikomis, tik vieni laukia, kad reforma įvyktų, o kiti - kad ji kur nors įstrigtų. Gal pastarųjų dienų tikrų ir tariamų skandalų šviesoje geriau būtų “patupėti apkasuose”, pažiūrėti - reformos šalininkai ar priešininkai laimi, tačiau noriu likti sąžiningas prieš save - esu tvirtas pradėtos reformos šalininkas. Tikiu, kad ji duos gerų rezultatų visuomenei ir pačiai medikų bendruomenei.
Turbūt kaip retas kitas bandantis komentuoti sveikatos reformą, esu apvažiavęs beveik visus Lietuvos ligoninių vaikų skyrius, kalbėjęs su ten dirbančiais puikiais gydytojais pediatrais, konsultavęs gydomus vaikus. Be to, jau 20 metų dirbu stacionarines paslaugas teikiančiame universitetiniame vaikų ligų skyriuje ir kasdien matau susikaupusias problemas. Vienos jų - daugiametės, kitos atsirado prieš 5 ar 10 metų ekonominio augimo laikotarpiu. Kaip kviestinis profesorius konsultantas dirbau JAV ir Skandinavijos šalių tiek universitetinėse, tiek privačiose vaikų ligoninėse. Drįstu teigti, kad žinau, kas tai yra efektyviai dirbanti, draugiška vaikui ir atvira visuomenei ligoninė. Ir labai norėčiau, kad judėtume ta linkme, o ne į priešingą pusę, kaip buvo iki šiol.

- Kokie didžiausi esamos vaikų stacionarinių paslaugų sistemos trūkumai?
- Galvoju, kad didžiausia problema yra tai, kad vaikų ligoninės arba ligoninių vaikų skyriai realiai netarnauja visuomenei ir sergantiems pacientams. Įkainiai “sutvarkyti” taip, kad tą patį įkainį galima gauti gydant sloga sergantį pacientą ir gydant sunkiausią ligą, pavyzdžiui cistinę fibrozę. Tokia sistema neskatina padėti pirmiausia tiems pacientams, kuriems labiausiai reikia sudėtingo gydymo. Gydymo įstaigos stengiasi rinktis pacientus, kuriems gydymo išlaidos būtų minimalios, o skirtumas tarp išlaidų ir teritorinės ligonių kasos skiriamo finansavimo - pats didžiausias.
Jeigu vaikų stacionare hospitalizuotas pacientas gydomas iki 72 valandų, gausime 913 litus 67 centus. O jeigu gydysime daugiau kaip 72 valandas, jau gausime 1522 litus 79 centus. Atrodytų, sloga sergančio paciento negalima guldyti į ligoninę. Tačiau yra lyg netyčia sukurti neapibrėžti, niekaip nedokumentuojami neatidėliotinos pagalbos kriterijai, pavyzdžiui hipertermija. Taigi tokiam ligoniui galima užrašyti “ūminė virusinė respiracinė infekcija, hipertermija” ir hospitalizuoti į universitetinio lygio ligoninę. Paguldę į ligoninę ir patyrinėję daugiau kaip tris paras, iš ligonių kasų gausime virš pusantro tūkstančio litų. Bet jeigu atvyks cistine fibroze sergantis pacientas, kurio gydymui reikalingi patys brangiausi vaistai o pacientai miršta dažniausiai nesulaukę pilnametystės, už jo gydymą gausime lygiai tą pačią sumą. Galvojant pagal ekonomikos dėsnius, ar kas nors norės gydyti cistine fibroze sergantį vaiką? Čia ir prasideda ligonio “stumdymas” iš vieno stacionaro į kitą, tariamos eilės hospitalizacijai, ligonio artimųjų ir medikų konfliktai.
Praėjusį rudenį tik prasidėjus ligoninių reformai apvažiavau daugiau nei dešimt vaikų stacionarų ir galiu pasakyti, kad visose be išimties ligoninėse galima iki 50 procentų mažinti vaikų lovų skaičių. Klausimas tik toks - ką darysime su likusiomis lovomis? Ar ir toliau į jas guldysime “pusiau” ambulatorinius pacientus?
Mano nuomone, norint taupyti lėšas, jos turėtų būti perskirstomos ir ne tik gražinamos vaikų pirminei sveikatos priežiūrai, bet ir panaudojamos didinant stacionarinių paslaugų įkainius daug sąnaudų reikalaujančioms vaikų ligoms gydyti.
Esu įsitikinęs, kad bent jau vaikų stacionarinėje pediatrijoje negalima net kalbėti apie lėšų trūkumą, reikia kalbėti tik apie lėšų neefektyvų ir labai neefektyvų naudojimą. Manau, kad labai daug lėšų ne tik pediatrijoje, bet ir terapijoje tiesiog “perdirbama į orą” ir neįmanoma sukontroliuoti, nei kur pinigai išleisti, nei kas pagydyta.

- Bet juk Jūs, gydytojai klinicistai, turite kreiptis ir siūlyti protingus sprendimus. Ligonių kasų valdininkai gal ne visada ir žino situaciją?
- Mes kreipėmės į Valstybinę ligonių kasą, kad būtų peržiūrėti įkainiai. Bet tam kol kas neatėjo laikas. Supraskite, ši situacija daugelį tenkina. Juk galima gauti pinigų nepersidirbant. Iniciatyva pačiam “susimažinti” yra pakankamai rizikinga - ko gero tam neužtenka asmeninės drąsos, reikia dar ir pilietinės visuomenės aplinkui. Kitas dalykas, kad dalis gydytojų baiminasi, kad mechaniškai sumažinus lovų skaičių ir apribojus ligonių, kuriems tikrai nereikia gulėti ligoninėje, hospitalizavimą, lėšos bus nubrauktos ir perduotos, sakysime, onkologinių ligonių gydymui, o sergantys vaikai tiek jas ir tematys.

- Kuria kryptimi siūlytumėte stiprinti pirminę vaikų sveikatos priežiūrą?
- Norėtųsi, kad reforma būtų kompleksinė, kartu peržiūrint ir stiprinant pirminę grandį. Ten, kur ambulatorinėje grandyje dar dirba pediatras, galima būtų į pirminę grandį perkelti šiuo metu ligoninėje teikiamą stebėjimo paslaugą, t.y. ligonio stebėjimą, ištyrimą ir gydymą, trunkantį iki 24 valandų. Pavyzdžiui, atvyksta dūstantis vaikas, paskyrus vaistų jis dažnai jau po keletos valandų gali tęsti gydymą namuose. Dažnai vaikų hospitalizavimą skatina ne medicininės indikacijos, bet tėvų ir iš dalies pirminės grandies gydytojų baimė, kad neatsitiktų “kas nors blogo”. Realios medicininės problemos paprastai nelieka jau po pirmosios vaistų dozės. Dabar ligoninės kratosi stebėjimo paslaugos, nes už ją mokama tik apie 200 litų. Ne įkainis blogas, o vieta, kur paslauga suteikiama, yra netinkama! Perkelkime į ambulatorinę grandį, skirkime pediatrui tuos 200 litų ir leiskime jam papildomai užsidirbti. Jis galėtų šalia savo ambulatorinio kabineto įrengti dvi palatėles, įdarbinti slaugytoją ir stebėti bent jau jo darbo valandomis atvykstančius sunkesnius pacientus, kad jų nereikėtų vežti į ligoninę. Praėjusių metų lapkričio mėnesį Mažeikiuose apklausėme visus pirminėje grandyje dirbančius pediatrus - dauguma norėtų teikti tokią papildomą paslaugą.

- Kaip pediatrijai atsilieps numatomi struktūriniai pertvarkymai - savarankiškų vaikų ligoninių sujungimas su suaugusiųjų ligoninėmis?
- Toks yra vyraujantis Europos Sąjungos ligoninių modelis. Pavyzdžiui, Skandinavijoje per pastaruosius dešimt metų neliko savarankiškų vaikų ligoninių, visos tapo daugiaprofilinių ligoninių dalimi. Reformos priešaušryje daug kartų apie tai kalbėjau su Skandinavijos pediatrų draugijų pirmininkais - neteko išgirsti, kad toks modelis kur nors nepasiteisino. Daugiaprofilinėje ligoninėje maksimaliai užtikrinamas lėtinių ligonių perimamumas, komandinis darbas, kuriami net atskiri skyriai ribinio amžiaus ligoniams. Šiuo metu Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje yra naujagimių, bet nėra akušerijos skyrių. Tuo tarpu paskutinės nėštumo savaitės - pirmos savaitės po gimimo yra kritinis laikas daugumos ne tik naujagimių, bet ir vyresnių vaikų ligų diagnostikai ir gydymui. Kita problema - pavieniai, atskirti nuo pagrindinio pediatrinio kamieno specializuoti vaikų skyriai suaugusiųjų ligoninėse. Pavyzdžiui, Santariškių klinikose yra vaikų kardiochirurgijos skyrius, o suaugusiųjų infekcinėje ligoninėje - vaikų tuberkuliozės skyrius. Sujungus atskiras Vilniaus universiteto ligonines į vieną, išspręsime daugelį minėtų problemų.
Mano požiūriu, ligoninių sujungimas sveikintinas. Tuo pačiu norisi tikėti, kad mūsų šalis išlaikys europietiškos valstybės testą. Tikrų europietiškų tradicijų šalyje pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kaip jaučiasi mažesnis ir silpnesnis. Bene vienintelė baimė, kad vaikų skyrių uždirbtos ar per programas gautos lėšos “neprapultų” bendrame katile. Uždirbsi, o lėšos iškeliaus kitur, kur “labiau reikia”. Bet tai yra ne tiek sveikatos sistemos, kiek šalies bendros kultūros problema.

- Paprognozuokite, kas šį kartą laukia reformos...
- Siūlote labai nedėkingą darbą - prognozuoti. Lietuvoje taip įprasta, kad reformas pradeda vieni, o baigia kiti. Dėl to vėliau labai patogu niekam neprisiimti atsakomybės... Be dabartinio, mes turėjome tik vieną ministrą - Juozą Galdiką, kuris vykdė reformas. Mes visi keikėme, nes kaip pabaidyti arkliai lėkėme ir viską keitėme vienu metu. Bet kai netekome ministro reformatoriaus ir sveikatos apsaugoje prasidėjo bene penkiolika metų trukusi stagnacija, pradėjome gręžiotis - kokį turtą praradome. Mano nuomone, stacionarinių paslaugų reforma pradėta ne tik dėl prognozuojamų rezultatų, bet ir todėl, kad nieko nedaryti jau negalime.
Mano studentė dukra jau pora metų klausinėja - kokią skandinavų kalbą mokytis? Manau, kad dauguma studentų ir jaunų gydytojų galvoja apie rezervinį darbo variantą. Bet jeigu reforma sustos pusiaukelėje, gali būti, kad ne tik studijuojantys vaikai, bet ir jų tėvai mokysis skandinavų kalbų. Ko gero, kai pamatai “kaip turėtų ir galėtų būti”, labai sunku susitaikyti, kad to sulaukti Lietuvoje gali pritrūkti viso gyvenimo.

Kalbėjosi Algirdas Valentas