Aktualijos
- Reforma - ne bulviakasis
- Medicina išliko populiariausių studijų penketuke
- Vaistų kainos mažėja nenoriai
- Moksleivių ministrai įpūtė šviežio oro gūsį
- Jonavos ligoninė pateisina naująjį statusą
- Lietuva turės informacijos apie šalyje naudojamus medicinos prietaisus
- Su (ne) blaivia rugsėjo pirmąja
- Tūkstantinė premija už užverbuotą mediką
- Nelemtas “pirmavimas” skubina vaikų traumų centrų kūrimą
- Receptų rašymo tvarka - po kritikos volu
- Profsąjungos rengiasi nepakantumo akcijai
- Naujasis kainynas didins priemokas
| Laikas nuo kalbų pereiti prie darbų |
| Aktualijos - L.S. interviu | ||||
Neabejotina, kad ligoninių pertvarkos sėkmė didžia dalimi priklausys nuo to, kokios pozicijos laikysis didžiųjų ligoninių vadovai. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Aleksandras Laucevičius ragina neatidėlioti ligoninių optimizavimo, tačiau jį vykdyti apgalvotai, atsakingai, žingsnis po žingsnio. - Po ankstesnių restruktūrizacijos etapų lovų skaičius šalies ligoninėse gerokai sumažėjo. Vis dėlto vienas reformos argumentų - lovų skaičius. Ar jų tikrai perdaug, atsižvelgiant į demografinę situaciją, senstančią visuomenę? - Abstraktus lovų skaičius man yra labai keistas rodiklis. Aš nedrįsčiau tvirtinti, ar jų mažai, ar perdaug. Bet faktas tas, kad neužtenka lovų, kuriose ilgesnį laiką galėtų būti gydomi lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai, neteikiant jiems specializuotų paslaugų. Kalbu apie tuos, kurie buvo intensyviai gydyti aukštesnio lygio įstaigų specializuotuose padaliniuose, o kad ten neužsigulėtų, turi būti galimybė juos saugiai perkelti į mažesnių ligoninių skyrius. Bet neabejoju, kad nėra reikalo laikyti specializuotus reanimacijos ar chirurgijos padalinius ten, kur nėra pacientų srauto ir nėra didelį patyrimą turinčių specialistų. Tokių brangiai kainuojančių lovų rajonų ligoninėse tikrai turėtų sumažėti. Bet labai stinga lovų, į kurias iš specializuotų padalinių būtų galima saugiai iškelti pacientą. Dėl to ligoninių tinklo optimizavimas yra reikalingas. - Visi pritaria reformai, bet tuo viskas baigiasi. Didžiosios ligoninės sako - reikia pradėti nuo neefektyviai dirbančių, pacientų srautų neturinčių rajonų ligoninių. Pastarosios atsikerta: mes pigiausiais kaštais teikiame didžiausią kiekį paslaugų - tegu pirma optimizuojasi didžiosios gydymo įstaigos. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu? - Aš pritariu, kad ir didžiosios ligoninės turėtų optimizuotis. Pirmiausia kalbu apie Santariškių ligoninių kompleksą. Kai prieš 7 metus atėjau vadovauti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms, man buvo iškeltas uždavinys - įkurti visavertę universiteto ligoninę. Aš to tikslingai siekiau ir niekada neslėpiau, kad ligoninė turi būti visavertė. Lietuva kol kas yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, sostinėje neturinti visavertės ligoninės. Juk pacientams patogu, kai yra visų rūšių specialistai, o kadangi tai universiteto ligoninė, lengviau organizuoti dėstymą. Dėl to manęs nestebina Sveikatos ministerijos ir universitetų noras sujungti Santariškių ligonines. Tik jeigu reformą bandoma redukuoti vien į didžiųjų ligoninių optimizavimą, tai yra rajonų bandymas nuo savęs nustumti problemą. Todėl lygiagrečiai turi vykti du procesai - mažųjų ligoninių optimizavimas ir didžiųjų ligoninių optimizavimas. Labai svarbu pažymėti, kad per ilgai užsitęsė kalbos. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad politikai ar schemas braižantys teoretikai niekada nesuras optimalios būsimos ligoninės schemos. Jie turi nurodyti pagrindinę kryptį, o administratoriai, turintys praktinio ligoninių pertvarkymo patirties, atliks savo darbą. Tačiau viskas turi būti protingai padaryta, turi būti aiškiai suformuluoti reformos tikslai. Užsienyje reformos daromos siekiant sutaupyti lėšų ir jas panaudoti dar ką nors pagerinant paciento labui. Lietuvoje pertvarkos tikslai nėra aiškiai suformuluoti. Girdėti visokių kalbų - esą Lietuvos medicina per brangi ir jai reikia mažinti finansavimą, pinigus skiriant kitoms sritims. Siūlantiems nurėžti pinigus, dar kartą primenu: Lietuvos sveikatos sistema yra viena mažiausių, netgi juokingai mažai finansuojamų. Šalia to - visiškai nesutvarkyti paslaugų įkainiai, neskaičiuojama aparatūros amortizacija, nėra daugybės kitų dalykų, neišvystyta infrastruktūra ir neoptimaliai išdėstytas gydymo įstaigų tinklas. Todėl manau, kad reforma lygiagrečiai turi vykti ir didžiosiose, ir mažosiose ligoninėse. Jeigu ji vyks tik didžiosiose ligoninėse, čia bus sukoncentruoti pacientai, kurių paskui nebus kur saugiai iškelti. Po rimtų diagnostinių ar gydomųjų veiksmų jie dar čia gulės 10-20 dienų. Taip gali įvykti, jeigu nebus pertvarkos žemutinėje grandyje. Specializuota pagalba Lietuvoje tikrai galėtų koncentruotis 20-yje ligoninių. O rajonų įstaigos turėtų plėtoti ambulatorinę pagalbą, kad žmonėms būtų patogiau. - Sukūrėte gerą kardiologinių ligonių gydymo Rytų Lietuvos regione sistemą. Kodėl šios patirties nepaskleidus plačiau? - Valdžia galėtų pasimokyti iš mūsų vykdyto Rytų Lietuvos kardiologijos projekto. Atsivežame sunkų kardiologinį ligonį, sutvarkome ir atiduodame į žemesnio lygio įstaigą. Pas mus ligonis neužsiguli. Bet kuris Rytų Lietuvos vyr. gydytojas patvirtins, kad regioninio bendradarbiavimo principu yra sukurtas labai geras modelis. Rytų Lietuvoje kai kuriose vietovėse iki 2 kartų sumažėjo mirčių skaičius nuo infarkto vien dėl to, kad mes skubiai atsivežame ligonį pas save, sutvarkome ir keliame atgal į rajoną. Mes planuojame tą patį pradėti daryti su insultais. Todėl esame labai suinteresuoti, kad rajone bendro pobūdžio lovose turėtų būti teikiamos pakankamai geros kvalifikacijos paslaugos, kad ten po pagrindinio gydymo etapo nusiuntus ligonį jis būtų saugiai gydomas iki pasveikimo. Lygiai tas pats modelis galėtų būti su operuojamais pacientais. Netikslinga sudėtingus pacientus operuoti ten, kur nėra kompetencijos, vis tiek paskui tenka komplikuotą pacientą atkelti čia ir mūsų chirurgai turi taisyti klaidas. Mes puikiai parodėme, kaip galima susitvarkyti kardiologijoje. O kad sistema neveikia visur, kalti patys politikai. Manau, kad norima dirbtinai supriešinti didžiąsias ir rajonų ligonines. Dalykiškai kalbantis tikrai galima surasti abipusio bendradarbiavimo modelį. Jeigu jau grįžtama prie regioninio principo, politikai turi leisti nesikišdami kiekvienam regionui susitvarkyti. Bet pirmiausia reikia apsispręsti, kiek Lietuvoje bus regionų - trys ar penki. Pavyzdžiui, medicinoje aiškūs trys regionai - Rytų, Centro ir Vakarų Lietuva. Kiekvienas regionas turi po didžiulį kompetencijos centrą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tai tikrai respublikinio lygio įstaigos. Dar yra keli regioniniai centrai (Šiauliuose bei Panevėžyje) ir kelios didžiųjų miestų ligoninės, atsiras ir keletas tarprajoninių centrų, kurie galėtų teikti specializuotas paslaugas. - Kaip įsivaizduojate vieningos Santariškių miestelio ligoninės struktūrą? Ar ji atitinka ministerijos nubraižytą? - Mes turime savo koncepciją. Visų pirma iš pavadinimo neturi išnykti Santariškių vardas, nes tai būtų didžiausias vadybos trūkumas. Turime keliolikos metų įdirbį ir kiekvienam Lietuvos žmogui žodis Santariškės asocijuojasi su aukščiausio lygio medicina. Todėl bandymas vienoje schemoje palikti Vilniaus universiteto klinikų pavadinimą, yra pirma klaida. Antra klaida - nieko nereikia daryti netipiškai, nereikia kurti kažkokios neaiškios valdybos. Įstatyme aiškiai pasakyta - yra dalininkų susirinkimas, gydymo taryba, administracija ir stebėtojų taryba. Tad jeigu čia kuriama ligoninė, jos valdymo struktūra turi būti tokia. Didesnį vaidmenį universiteto ligoninėje privalo turėti aukštoji mokykla. Trečia, kaip negalima siūti švarko prie rankovės, taip neturi būti sulygintos nevienodos ligoninės. Be abejonės, lyderiai Santariškėse yra dvi didžiosios ligoninės - VU ligoninė Santariškių klinikos ir VU Vaikų ligoninė. Aš manau, kad ateityje čia turėtų būti ligoninė, susidedanti iš pakankamai savarankiškai dirbančių dviejų padalinių - suaugusiųjų klinikos ir vaikų klinikos. Su Vaikų ligonine galima susitarti ir sėkmingai dirbti išvien. Nebūtinai aš turiu vadovauti naujajai ligoninei. Bet jai neturi vadovauti politikas ar akademinės patirties neturintis žmogus. Idealu būtų, jeigu toks vadovas turėtų jungtinę Sveikatos apsaugos ministerijos ir Universiteto pareigybę. Akademinis žmogus išlaikytų darbų tęstinumą. - Į ką, Jūsų manymu, reikia ypač atkreipti dėmesį, vykdant reformą? Kokių grėsmių reikėtų saugotis? - Būtina pradėti pertvarką, bet nereikia visko daryti iš karto, reikia žengti žingsnį po žingsnio. Jeigu politikai ir teoretikai nubraižys schemas ir visi pradės viską keisti, kils chaosas. Reikia apsispręsti, nusibrėžti kryptį, nusistatyti terminus ir siekti tikslo. Po to žengti kitą žingsnį. Taip daroma užsienyje. Jie išsikelia tikslą, bet jo siekimas jokiu būdu negali suardyti gerai dirbančių struktūrų. Dabartinis bandymas supriešinti rajono ligonines su didžiosiomis - mūsų neliesk, reformuok ten - yra ypač žalingas. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad didžiosios ligoninės yra mūsų nacionalinė vertybė. O jų netektume labai greitai, užtektų poros neapgalvotų žingsnių ir geriausi specialistai išvažiuos. Gydytojus ir slaugytojas jau kalbina ištisais skyriais. Net nebereikia mokėti užsienio kalbos. Apskritai sistemą reikia mažiau reguliuoti iš išorės, užtenka nurodyti kryptis - pati susitvarkys. Kalbėjosi Algirdas Valentas
!joomlacomment 4.0 Copyright (C) 2009 Compojoom.com . All rights reserved."
|
||||
Skaitomiausi straipsniai
- Endometriozė - liga, kelianti pavojų
- Stuburo disko išvarža gydoma ne tik chirurgiškai
- Lytinių organų higiena
- Kambarinės gėlės - ir puošia, ir gydo
- Seksas - antraeilis užsiėmimas?
- Testas vaiko lyčiai nustatyti
- Ar galima išvengti kiaušidžių ligų?
- Mergaitėms laikas pas ginekologą
- Miegas drauge išgydys visas dienos nuoskaudas
- Antakalnio poliklinikoje – dar daugiau dėmesio vaikams
- Ar teks rezidentams patiems sau mokėti algas?
- Kai užpuola makšties infekcijos
- Nikolė Kidman: dirbtina gražuolė?
- Vienam gale – kablys, kitam – problema
- Vytenis Pauliukaitis: gyvenimas gyvataro ritmu
- Dantys susitaisys patys?
- Kas žinotina apie ginekologines operacijas
- Ką kunigas veikia ligoninėje?
- Elektros tinklų konkurentai: saulė ir vėjas?
- Naujas gydymo būdas
- Valstybinės ligonių kasos reforma neišvengiama
- Michaelas Jacksonas: uždanga nusileido
- Kelias į vadovo kėdę grįstas rožių spygliais
- Aiškėja ligoninių pertvarkos detalės
- Ne viskas ekologija, kas ekologiškai kvepia
- Pristatyti sveikatos pertvarkos metmenys
- Plaučių uždegimu sergama ir vasarą
- Biomedicinos studijos – vienos populiariausių Lietuvoje
- Tempimo pratimai sveikatai ir figūrai
- Auskarai intymiose kūno vietose
- Kaip prižiūrima nėščioji poliklinikoje
- Susuko radikulitas
- Viktorija Beckham: „dantų krapštukas“ keičia stilių
- Nuo Sodros gelbėjimo iki vaistų piginimo
- Marius Viršila: “Turiu atsigriebti už sarkomos pavogtus metus”
- Vaistų antkainiai - būti ar nebūti?
- Vaistams liks galioti lengvatinis PVM
- Herpis – tavo lūpų priešas
- Gydymas badu – ne išeitis
- Kenksmingiausi, bet deja skaniausi produktai
- Alkoholinių psichozių gydymas Šiauliuose
- Kas geriau: sveikos ar gražios krūtys?
- Patvirtinti pertvarkos metmenys
- Ar žinote savo plaukų tipą?
- Intymumas nėštumo metu ir pagimdžius
- Viktoras Cojus – paskutinis roko herojus
- Metų vadovas' 2009!
- Poliklinikos direktoriaus konkurse - laikmečio grimasos
- Gydytojo chemoterapeuto hobis Nr. 1 - krepšinis
- Švarutėliame Smiltynės paplūdimyje nuleista, o nesutvarkytoje Melnragėje plevėsuoja Mėlynoji vėliava











Neabejotina, kad ligoninių pertvarkos sėkmė didžia dalimi priklausys nuo to, kokios pozicijos laikysis didžiųjų ligoninių vadovai. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Aleksandras Laucevičius ragina neatidėlioti ligoninių optimizavimo, tačiau jį vykdyti apgalvotai, atsakingai, žingsnis po žingsnio.