|
 Osteosarkoma sergantis Marius Viršila (23 m.) praėjusią savaitę sugrįžo iš JAV, kur buvo deleguotas retomis onkologinėmis ligomis sergančiųjų ligonių draugijos ROLLD pasauliui minint tarptautinę sarkomų savaitę. Savaitgalį jis, kaip pabrolys, atšoko draugo vestuves, tad pirmadienį buvo sunkiai prižadinamas. Klaipėdietis mėgaujasi gyvenimu, nes trejus metus reta onkologine liga sergančiam studentui šie metai yra pirmi, kada laikas tampa jo sąjungininku.
“Po laiminga žvaigžde gimęs”
Šį rudenį Marius pagaliau sugrįš iš akademinių atostogų į Vilniaus universitetą. Vėžys būsimąjį fiziką užklupo bebaigiant antrąjį kursą. “Buvo pavasario sesija. Pirmasis ligos simptomas buvo buitinis. Bendrabutyje bebėgiodamas po kambarį susitrenkiau į stalo kampą savo blauzdikaulį žemiau kelio. Išaugo guziukas. Galvojau, kad užgis. Kai po mėnesio kito niekaip negijo, apsilankiau pas šeimos gydytoją Centro poliklinikoje. Ji labai įžvalgiai mane nusiuntė ortopedui-traumatologui pažiūrėti. Man pasisekė pataikyti pas Jaunių Kurtinaitį - chirurgą, kuris tokių dalykų matęs. Kai pamatė rentgeno nuotrauką, išsyk įtarė - “turi kažką”. Jau po dviejų savaičių nuo kreipimosi į gydytojus man Santariškių klinikose paskyrė pirmąją chemoterapiją. Matyt, esu gimęs po laiminga žvaigžde”, - nerūpestingai savo ligos istoriją pasakoja jaunuolis, kuriam chemoterapijos kursų ir operacijų teko patirti tiek, kad gydytojai sutinka - kitas ir neištvertų. Kai pernai, atrodo, visos bėdos su kaulų vėžiu baigėsi ir Marius prieš semestro pradžią susiruošė grįžti į mokslus, Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre, kur vaikinas buvo gydomas ir stebimas, jam aptiko metastazę plaučiuose.
“Laikas - mano sąjungininkas”
Mariui taikyti trys skirtingi chemoterapijos tipai ir organizmo reakcija į kiekvieną buvo visiškai skirtinga. Paskyrus pirmąjį chemoterapijos kursą kaulo navikui naikinti iš pradžių nebuvo jokių nemalonių pojūčių, vėliau nuslinko plaukai. “Mano pagrindinė bėda buvo, kad aš labai greitai pasigaunu kokią infekciją, išopėjo burnos gleivinė, bet pykinimo kaip ir nepatyriau. Užtat kai paskyrė chemoterapiją plaučių metastazėms naikinti, labai pykino, vos ne savaitę valgyt neprisiversdavau. Užtat skrandis labai greitai pasistengdavo atsiimti”. Kaulo naviko gydymo pabaigoje beveik dvimetrinis 95 kilogramų svorio vaikinas buvo netekęs 20 kilogramų. Išnaudojusiam visus aktyvios chemoterapijos rezervus jaunuoliui jau kone metus ambulatoriškai skiriamas vienas chemopreparatas kapsulėmis. “Mano būklė neblogėja, vadinas, viskas yra gerai. Laikas yra mano sąjungininkas. Kadangi neigiamas poveikis nuo kapsulių yra menkas, tai ir šoku sau vestuvėse linksmas”.
Ko reikia sergančiajam?
Diagnozavus osteosarkomą Marius nebuvo kursiokams ar aplinkiniams linkęs tuo labai “girtis”. “Aišku, draugai buvo pasimetę, bet ką jie gali pasakyti? Palaikė kaip mokėjo, aplankydavo. Iš tiesų, tai ligoniui reikia noro gyventi. Džiaugtis gyvenimu”. Amerikoje sutikęs daugybę likimo draugų iš kitų šalių, skirtingų kultūrų atstovų, Marius pastebėjo, kad jie visi vienodi būtent mokėjimu džiaugtis gyvenimu. JAV, kur tarptautinę sarkomų savaitę labai populiarūs pacientų žygiai dviračiais, Marius irgi mynė pedalus, juolab kad startavo praktiškai visi savaitės dalyviai. “Nebūtinai turėjai kasdien dviračiu sukarti 50-60 kilometrų. Galėjai rinktis pėsčiųjų turą ar iš vieno susitikimo į kitą nuvykti transportu arba paprašyti nuvežamas į viešbutį. Bet galėjai ir minti kiek jėgos leidžia. Kompanija buvo tokia linksma ir šauni, kad jaučiausi kaip šeimoje. Pradėjus važiuoti nesinorėdavo trauktis anksčiau laiko, bet su kitais tinginiais truputį kilometrų kalnuotose vietovėse “numuilinau”, - prisipažįsta gyvenimo džiaugsmu kaip fontanas trykštantis vaikinas. Amerikoje Marius sakosi pastebėjęs, kad visus sergančiuosius sarkoma vienija dar vienas bruožas. “Visus mus liga užklumpa netikėtai, nepasiruošus. Mus vienija tai, kad ištikti ligos nori padėti kitiems, kurių liga dar tyko. Mes jau žinome, kad tai nėra visai lengva, todėl silpnesniam tikrai gali prireikti pagalbos. Nemažai sergančiųjų sarkoma pradėjo lankyti slaugytojų kursus ar ėmėsi studijuoti disciplinas, kuo artimesnes socialiniam darbui”.
Kokias pamokas išmoko Marius, deklaruojantis, kaip neįdomu tokiam jaunam sirgti vėžiu? “Kadangi esu gal net pernelyg pasitikintis savimi, mano gyvenimo vėžys nelabai pakeitė. Manęs niekad nereikėjo raginti džiaugtis gyvenimu. Tiesa, susigriebiau, kad reiktų rimčiau pasimokyti. Vis dėlto dėl vėžio trejiems metams iškritau iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo”.
Gydytojo komentaras  Vilniaus universteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas asistentas Jonas Korsakas:
“Niekada nežinai, ko iš osteosarkomos laukti”
- Osteosarkoma yra dažniausia iš kaulų navikų, kuris yra vaikų, paauglių, jaunų žmonių vėžys. Liga, kuria serga Marius ir didžioji dauguma pacientų, yra aukšto piktybiškumo, užtat ir gydymo metodikos yra multidisciplininės, agresyvios. Įrodyta, kad diagnozės nustatymo metu absoliuti dauguma pacientų jau turi metastazių plaučiuose ar kituose organuose. Kombinuoti gydymo protokolai leidžia mums pasiekti išgyvenamumą nuo osteosarkomos iki 70-80 procentų. Kiekvieno paciento, sergančio osteosarkoma, atvejis yra unikalus, nes liga yra reta ir nežinai ko iš jos laukti. Mariui nustatytas lokalizuotas, šiek tiek išplitęs navikas šalia kelio sąnario. Diagnozės metu jam metastazių plaučiuose nenustatėme. Gydymas Mariui paskirtas labai laiku, nes biopsiją paimta gydytojo traumatologo Jauniaus Kurtinaičio, kuris specializuojasi gydyti sarkomas. Labai palanku, kad nuo pat pradžių pacientą stebi gydytojas, kuris vėliau jį operuos. Prieš operaciją Mariui skirta chemoterapija sumažinti ligos židinį, pirminį naviką prie kelio sąnario. Kitas šios chemoterapijos tikslas buvo sunaikinti mikrometastazes, kurių nesimato, bet daugeliui pacientų yra. Po trijų mėnesių priešoperacinės chemoterapijos Mariui išoperuotas pirminis ligos židinys. Iš pradžių jam įstatytas laikinas cemento strypas, protezas, nes nuolatiniai protezai gaminami labai ilgai, laukiama, kol paskiriamas mokėjimas iš ligonių kasų. Kitos operacijos metu laikinas protezas pakeistas nuolatiniu. Nustatėme, kad naviko nekrozinis laipsnis yra didesnis nei 90 procentų, o tai gera prognozė. Deja, pabaigus gydymą Mariui nepasisekė, nes jis pateko į tų 30 procentų pacientų kategoriją, kuriems liga atsinaujina. Kaip ir reikėjo tikėtis, liga atsinaujino plaučiuose, dažniausioje metastazių vietoje. Kaip elgtis su atsinaujinusia liga, daug rekomendacijų nėra. Apsisprendėme jam skirti aukštų dozių chemoterapiją, tačiau įpusėjus gydymą pastebėjome, kad atsako nėra, metastazės nesumažėjo. Krūtinės chirurgai išoperavo kelias metastazes. Kadangi aukštų dozių chemoterapijos tęsti nebebuvo galima, paskyrėme gydymą etopozidu, senu chemopreparatu, kuris geriamas kapsulėmis, kad būtų pristabdytas sarkomos augimas. Šiuo atveju Mariui labai pasisekė, nes gydymas etopozidu buvo labai veiksmingas. Dabar jau Marius šį vaistą vartoja metus, jo liga yra kontroliuojama.
Gydymo Mariui skirta tiek, kad kiti ir nepakelia. Jo ligos istorija yra unikalus pavyzdys, kaip galima gyventi aktyvų gyvenimą, kontroliuoti ligą net nesitikint jos išgydyti. Marius mėgaujasi gyvenimu, o mes džiaugiamės galėdami jam padėti.
Solveiga Potapovienė
|
