“Pranešant geras naujienas, galima pasakyti, kad vėžio prevencijos planas nėra brangus. Reikia tiesiog dabar, šią akimirką, išmesti cigaretes ir pamiršti „teisę į paskutinį dūmą“. Atsisakyti traškučių, skrudintų bulvyčių ir kitokio greito maisto. Reikia pradėti sportuoti, o ne tik grožėtis dviračiu, trūnijančiu kampe... Reikia rimtai susidomėti aplinka, kurioje gyvename. Kodėl joje tiek daug išmetamųjų dujų, kuo šildomi mūsų namai, kokį vandenį geriame - visa tai yra svarbu. Juk galiausiai, šis gyvenimas yra mūsų. Jis - vienintelis, brangiausias ir nepakartojamas. Todėl turime patys už jį kovoti, aršiai ir ryžtingai - niekas kitas to už mus nepadarys“, - tvirtina eksperimentinės onkologijos kūrėja, profesorė, habilituota daktarė Liudvika Laima Griciūtė - Jei rūkalius yra pakankamai kvailas manyti, kad rūkymas - tai viena jo žmogiškos laisvės išraiškų, galima jam priminti, kad pusė pasaulio vaikų kenčia nuo pasyvaus rūkymo. Dar blogiau, kai tokie vaikai yra „užprogramuojami“ imti pavyzdį iš rūkančių tėvų.“

Pasak profesorės, nors onkologijos srityje pasiekta nemažai laimėjimų ir net pusei susirgimų galima užkirsti kelią, tačiau tam dar reikia pakeisti pačių požiūrį ir išmokti pasirūpinti savimi. 

Kaip kinų raštas

„Nuo jaunystės svajojau būti gydytoja, bet į onkologiją mane pastūmėjo profesorius Vytautas Girdzijauskas. Jis buvo toliaregiškas žmogus. Jau anuomet onkologinių susirgimų skaičius augo, o tikrų onkologų nebuvo. Tik nepamanykit, kad liga nebuvo gydoma. Buvo, tik galimybių tokių neturėjome. Tuomet jis vis kalbėdavo, kad reikia auginti jaunąją kartą, ruošti specialistus. Bet mes, studentai, onkologijos vengėme. Mums jauniems ji atrodė baisi ir labai nedėkinga specialybė. Buvo net ir taip, kad į ją siųsdavo blogiausiai besimokančius. O šiandien situacija pasikeitė kardinaliai. Jaunimas veržiasi, nes pasikeitė visos gydymo galimybės. Tiek daug naujovių atrasta. Pavyzdžiui, kad ir pažanga molekulinės onkologijos lygyje. Mano kartos medikams tai kaip kinų raštas, kurio nesupranti, o dabartiniam jaunimui... Aš labai džiaugiuosi visais mokslo laimėjimais, taip pat ir tuo, kad minimaliai, bet prie jų prisidėjome ir mes“, - pasakoja prof. L.Griciūtė. 

Prikalbino profesorius

Paklausta, kaip gi vis dėlto pasuko į onkologiją, profesorė prisipažino: „Profesorius vis kalbino ir kažkaip prikalbino. Mėnesį dirbau Onkologijos dispanseryje, bet jau tuomet supratau, kad mane vis dėlto labiau traukia mokslas nei praktika. Bet didžiausias lūžis buvo, kuomet mokiausi šeštame kurse. Į pediatrijos skyrių atvežė tokią guvią, linksmą mergaičiukę. Ir šiandien ją prisimenu. Marytė. Tokia žvali buvo, vis pokštaudavo. Buvau priblokšta, kai išgirdau, kad jai niekuo negalime padėti. Leukemija. Užgeso labai greitai, vos per kelias savaites. Man buvo ir pikta, ir skaudu. Tada ir pradėjau galvoti, kad reikia ką nors daryti, atrasti būdų, kaip su tokiomis ligomis kovoti. Nors tuomet norėjau sukti visai kitu keliu. Kai apie savo pamąstymus užsiminiau tėveliams, nustebau. Tėvelis pasakė, kad jis ir ankščiau galvojo apie onkologiją, bet nesuprato, kodėl aš taip nenoriu šios specialybės. Tai buvo taškas mano apsisprendimui. Po to trejus metus aspirantūros mokiausi Leningrade. Taip galutinai pasukau į mokslą, bet to visai nesigailiu“, - pasakoja prof. L.Griciūtė. 

 

Reikia širdies

„Visada mylėjau savo darbą. Nors negalėčiau pasakyti, kad kasdien į jį ėjau kaip į šventę. Buvo visko: ir sunkių akimirkų, ir lengvesnių. Pati niekuomet nebijojau nei užsikrėsti, nei susirgti. Baisiausia man buvo dėl kitų. Bet turbūt bet kurios srities gydytojas turi būti jautrus, o kartu ir apsišarvavęs didžiule stiprybe. Ligų, kaip ir pacientų būna visokių. Kai mokiausi Leningrade buvo tokia gydytoja, labai gera specialistė. Bet neatlaikė, išėjo. Ne darbo krūvio neatlaikė. Buvo per sunku emociškai ir psichologiškai. Kai vėliau pasakojo jos vyras, ji kas vakarą raudodavo dėl kiekvieno paciento. Ar man buvo sunku? Kol mokiausi, viskas atrodė gerai. Iš prigimties esu optimistė. Bet užtekdavo trumpų atostogų Lietuvoje, grįžus apimdavo siaubas. Reikia daug jėgos su tuo susidoroti. O renkantis mediciną reikia įdėti labai daug širdies“, - sako prof. L.Griciūtė.   

Po mažytę plytelę

„Kartais net ir tas, kuris labai tvarkingai gyvena, bandydamas vengti kancerogeninių veiksnių, gali susirgti vėžiu. Šiandien, atskleidus žmogaus genomą, jau yra įrodyta, kad visi žmonės skirtingi. Kiekvieno organizmo jautrumą sąlygoja genetiniai veiksniai. Ne visi vienodai reaguos į kenksmingą faktorių. Atradimas pats savaime neveikia. Reikia nutiesti tiltus ir sąsajas tarp mokslo ir praktikos. Kuomet buvo atrastas žmogaus genomas, visi manė kad vėžys jau įveiktas, bet tai dar tolima ateitis. Dar devynioliktame šimtmetyje ne kartą buvo sakoma, kad tam, kuris atras būdą, kaip įveikti vėžį, bus pastatytas auksinis paminklas. Bet šiandien visiems akivaizdu, kad vienas - lauke ne karys. Mes visi po mažyte plytelę prisidedame, kaip namą statome“, - sako prof. L. Griciūtė. 

 

Evelina Machova