Apie pusę milijardo litų pernai leido sutaupyti ir dabar jau baigiamas sveikatos apsaugos sistemos reformos etapas, kurį įgyvendinant uždaromi mažai pacientų sulaukiantys ligoninių skyriai.

– Dėl pertvarkos ligoniai ne tik nenukentėjo, bet, priešingai, dabar jų gydymas kokybiškesnis, – tvirtina už sveikatos apsaugos sistemos įstaigų restruktūrizavimo trečiąjį etapą atsakingas Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris Rimantas Remeika.

– Apie šią reformą kalbama nuo šalies nepriklausomybės atkūrimo laikų. Ar jau aišku, kada ji bus baigta?

– Sveikatos apsaugos sistema, kaip ir pats gyvenimas, nuolat kinta, todėl niekuomet nebus taip, kad galėtume pasakyti: „Dabar jau viskas padaryta, daugiau nieko tobulinti nebereikia.”

Visą laiką atsiranda naujų technologijų, gydymo būdų, iškyla aplinkybių, verčiančių keisti ir sistemos valdymą.

Šie pokyčiai būtini, kad galėtume teikti žmonėms kuo kokybiškesnes paslaugas.

Kita vertus, visada buvo ir bus nepatenkintų. Todėl jau vien tai verčia ieškoti būdų, kaip geriau tenkinti visuomenės lūkesčius.

– Svarbiausias tikslas uždarant mažų ligoninių chirurgijos ar akušerijos skyrius turbūt buvo sutaupyti?

– Iškart patikslinu – ministerija nieko neuždarinėjo. Tik nefinansuojame ligoninėms tų paslaugų, kurioms beveik nebuvo pacientų. Tai chirurgijos, taip pat akušerijos paslaugos.

Nustatyti rodikliai, kiek ligoninės skyrius turi suteikti paslaugų. Taip elgiamasi visame demokratiniame pasaulyje, antraip medicinos pagalba gali būti nekokybiška arba nesaugi. Tarkime, chirurgui būtina kasmet atlikti tam tikrą operacijų skaičių, kad nenukentėtų jo kvalifikacija.

Per restruktūrizavimą nebuvo mažinamas medicinos pagalbos mastas, tik perskirstytos paslaugos tarp ligoninių.

Dėl to gydymo kokybė ne tik nesuprastėjo, o pagerėjo, nes dabar pacientai yra siunčiami pas labiau patyrusius, kvalifikuotesnius gydytojus.

Pavyzdžiui, vos 35 kilometrai nuo Šiaulių esančioje nedidelėje Pakruojo rajono ligoninėje dabar nebėra nei akušerijos, nei chirurgijos skyrių, bet išplėtotos ir ambulatorinės, ir medicininės slaugos, ir reabilitacijos paslaugos.

Tai daug labiau Pakruojo rajonui reikalinga pagalba, nes daugėja senyvo amžiaus žmonių. Tuo tarpu operuotis, ypač jei ta operacija bent kiek rimtesnė, ten ir anksčiau niekas nenorėdavo gultis. Bet chirurgijos skyrius veikė.

Vadinasi, tokiai paslaugai skirti pinigai būdavo leidžiami vėjais.

– Gal žmonėms dabar tenka daugiau vargti ir net rizikuoti sveikata vykstant į atokiau esančias didesnes ligonines, ypač jei reikia skubios pagalbos?

– Iš tiesų, dar kyla problemų dėl ligonių pavėžėjimo į ligonines. Greitosios pagalbos stotys tebepriklauso savivaldybėms ir pasitaiko, kai jų automobiliai važiuoja tik iki savo rajono ribų, o tolėliau vežti pacientą atsisako.

– Tačiau kodėl taip atsitinka, jei dabar pertvarkoma ir greitosios medicinos pagalbos tarnyba, kuriamos regioninės dispečerinės?

– Ir ši reforma susiduria su pasipriešinimu. Visi turi savo interesų, o Lietuva – mažas kraštas, čia nesunku rasti užtarėjų ir tarp politikų.

Sunku ką nors keisti, kai žmonės nenori nieko matyti toliau nei vieno rajono ribos, į viską žvelgia tik nuo savo ligoninės stogo, o dar sulaukia paramos net aukštu politiniu lygiu. Tada dažnai diskutuojama ne apie esmę, o tik žaidžiami viešųjų ryšių žaidimai.

Beje, pastebėjau, kad sveikatos apsaugos reforma daugiausia užkliūva ne pacientams, o politikams.

– Kaip pavyko sutaupyti pusę milijardo litų, jei medicinos paslaugų teikiama mažiau, tiktai dalis jų sutelkta didesnėse ligoninėse?

– Efektyviau naudojami pinigai jau vien dėl medicinos paslaugų koncentravimo. Be to, plėtojamas ir ambulatorinis gydymas, o jis pigesnis. Mažiau žmonių guldoma į ligonines, bet tai nereiškia, kad jie prasčiau gydomi.

Lietuvoje dar ir dabar, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių, gajus požiūris, kad jei nepaguldo į ligoninę, vadinasi, ir negydo.

Bet atsiranda naujų efektyvesnių vaistų, naujų gydymo schemų, leidžiančių kuo puikiausiai teikti žmogui medicinos pagalbą ir ambulatoriškai.

Valdas Bartasevičius Lrytas.lt