Ežerų ir upių kraštu vadinamoje Lietuvoje sunku įsivaizduoti, kad gali kilti karų dėl vandens. Tačiau didėjantis žmonių skaičius, klimato atšilimas ir užterštumas žada, kad XXI a. virs vandens karų amžiumi. 

„Vandens pabėgėliai“

 Kai sausra sunaikino tėvų ūkį, 17-metis Hassainas ir jo dvejų metų sesutė Sareye tapo „vandens pabėgėliais“.

„Neužderėjo jokio derliaus, - televizijai „Al Jazeera“ pasakojo Hassainas, kuris kartu su 160 tūkst. savo tautiečių dėl vandens trūkumo atsidūrė Kenijos Dadaabos pabėgėlių stovykloje. – Lietaus mano kaime nebuvo dvejus metus. Iki tol mes gyvenome augindami javus.”

Liūdnos prognozės

Įsibėgėjant klimato kaitai milijonai, jei ne milijardai žmonių susiduria su gėlo vandens trūkumu. Pasak Jungtinių Tautų, per pastaruosius 50 metų dėl gyventojų skaičiaus didėjimo ir industrializacijos vandens suvartojimas išaugo tris kartus.

Ekonominio bendradarbiavimo ir ir plėtros organizacija, savo ruožtu, įspėja, kad iki 2030-ųjų net 47 proc. Žemės gyventojų susidurs su vandens stygiumi. O tai savo ruožtu skatina nerimą, kad XXI a. bus vandens karų amžius. Ištroškę žmonės, politikai ir didelės korporacijos kovos jau ne dėl juodojo, o dėl žydrojo aukso, t.y. gėlo vandens išteklių.

97 proc. viso vandens Žemėje sudaro jūros, druskingas vanduo, o iš likusių 3 proc. tik vienas procentas tinkamas tiesiogiai vartoti žmonėms.

„Vandens trūkumą iššaukė demografiniai pakitimai, klimato pokyčiai ir užterštumas, - televizijai „Al Jazeera“ teigė Ignacio Saizas iš Ekonominių ir socialinių teisių centro. - Tai skurdo ir nelygybės, t.y. žmonių sukurtų bėdų, pasėkmė“.

Pirmasis karas – prieš 4,5 tūkst. Metų

Nestebina ir tai, kad vietose, kur didžiausia problema yra vandens trūkumas, egzistuoja didžiulė politinė įtampa, galinti peraugti ar karts nuo karto perauganti į rimtus konfliktus.

Tiesa, kai kurie ekspertai tikina, kad vandens karai nėra naujas reiškinys. Esą pirmasis toks karas užfiksuotas prieš 4,5 tūkst. metų, kai šumerų miestai-valstybės Lagašas ir Uma susikovė dėl Tigro ir Eufrato upių baseino.

Knygos „Water Wars: Coming Conflicts in the Middle East“ („Vandens karai: būsimi konfliktai Artimuosiuose Rytuose“) vienas iš autorių, žurnalistas Adelis Darwishas teigia, kad šių laikų istorija matė mažiausiai du vandens karus.

„Turiu įrašą, kuriame buvęs Izraelio premjeras Arielis Sharonas teigia, kad 1967-ųjų karas su arabais pradėtas dėl vandens“, - tvirtino ekspertas „Al Jazeerai“.

Kai kurie analitikai įsitikinę, kad iki šiol Izraelis yra okupavęs Golano aukštumas, nes nori kontroliuoti vandenį.

Senegalas ir Mauritanija taip pat 1989 m. pradėjo karą dėl Senegalo upės. Sirija ir Irakas neišvengė nedidelių konfliktų dėl Eufrato upės.

Pavojingiausi regionai

Jungtinių Tautų tyrimai rodo, kad iki 2025 m. net 30 šalių susidurs su vandens nepritekliumi. 18 iš jų yra Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, pvz.: Egiptas, Izraelis, Somalis, Libija ir Jemenas.

A.Darwishas spėja, kad kitas vandens karas įsiplieks tarp Jemeno šiaurinės ir pietinės dalių, o aplinkinės regiono šalys įsitrauks į jį. Ekspertai įspėja, kad Jemeno sostinė Sana neturės vandens iki 2025 m., o „žydrojo aukso“ nepriteklius per ateinantį dešimtmetį panaikins 750 tūkst. darbo vietų ir sumažins Jemeno pajamas ketvirtadaliu.

„Mes manome, kad greitai dauguma šulinių išdžius, - dar 2009-aisiais pesimizmo neslėpė tuometinis Jemeno vandens išteklių ministras Abdulas Rahmanas Fadhlas Iryani. – Tuomet turėsime ieškoti naujų išteklių arba kastis giliau.“

Nilo upė – kitas būsimo konflikto židinys. 1989-aisiais tuometinis Egipto prezidentas Hosni Mubarakas grasino nusiųsti į Etiopiją užtvankų naikinimo būrius. Dabartinė nestabili situacija Egipte taip pat nieko gero nežada.

Stokholmo Tarptautinio vandens instituto direktorius Antonas Earle’as įsitikinęs, kad bendradarbiavimas, o ne karas dėl Nilo, turėtų būti naudingas visoms aplinkinėms valstybėms. Todėl jis nemato didelės rimto karinio konflikto gaimybės.

Vandens gręžiniai - su įtvirtinimais

Vis dėlto jei Etiopijos, Sudano ir Egipto – šalių, per kurias teka Nilas – populiacija išaugs, kaip spėjama, iki 340 milijonų 2050 m., tuomet konkurencija dėl vandens taps nuožmi.

„Jau dabar tik labai nedaug Nilo vandens pasiekia jūrą“, - britų nacionaliniam transliuotojui BBC teigė Lesteris Brownas iš Pasaulio stebėsenos instituto Vašingtone.

Kita upė, dėl kurios gali kilti konfliktas, yra Pietų Afrikoje. Tai – Kuita ir šios upės vanduo didina įtampą tarp Botsvanos, Namibijos ir Angolos.

Protestai, susiję su vandeniu, kyla Bolivijoje, Indijoje, Bostvanoje, Meksikoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Kova dėl vandens išteklių privatizacijos Bolivijos Cochabamba regione virto mažu vandens karu, į kurį įsitraukė armija, - televizijai „Al Jazeera“ sakė buvusi aukšta Jungtinių Tautų pareigūnė ir 16 knygų autorė Maude Barlow. - Botsvanoje vyriausybė naikina gręžinius ir taip siekia iškeldinti vietinius iš Kalahario dykumos. Mechikas jėga ima vandenį iš provincijos ir aplink jo rezervuarus stato tvirtoves, lyg tai būtų aukso kasyklos. Indijoje taip pat statomos tvirtovės šalia vandens šaltinių.“

Kinija tveriasi užtvankomis

Pastaruoju metu Azijoje atsirado naujas ir stiprus „vandens geopolitikos“ žaidėjas – Kinija. Azijoje, kaip ir Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose, didėjantis žmonių skaičius ir vandens suvartojimas atveria kelią naujiems konfliktams. 

„Priklausomybė nuo naftos gali būti pakeista kitais energetiniais ištekliais, - naujienų agentūrai UPI pasakojo Naujojo Delio Politikos tyrimų centro profesorius Brahma Chellaney. – Su vandeniu to padaryti neišeis, nes vandens pakaitalo tiesiog nėra.“

Pasak eksperto, norint išvengti vandens karų, šalys turi bendradarbiauti ir dalintis ištekliais. Tačiau Kinija atmeta tokį požiūrį ir atsisako pasirašyti bet kokius susitarimus. Pekinas, anot B.Chellaney, bando tapti „hidrohegemonu“.

Kinijos kompanijos ir bankai yra didžiausi užtvankų statytojai ir finansuotojai pasaulyje. Kinai dirba 68 šalyse ir yra susiję su 251 užtvankos statyba. Dažniausiai kinai darbuojasi Pietryčių Azijoje ir Afrikoje.

Tuo pat metu jie įgyvendina didžiulius hidroinžinerijos projektus savo šalyje. Pastarieji ypač neramina kaimynines valstybes. Delio valdžia yra sunerimusi dėl Kinijos planų pastatyti 38 tūkstančių megavatų hidroelektrinę ant Bramaputros upės, šalia ginčytinų pasienio su Indija teritorijų.

Nepasitenkinimą Kinijos veiksmais reiškia ir Rusija su Kazachstanu. Pekino vykdomas agresyvus Irtyšiaus ir Amūro upių vandens panaudojimas grasina ištisiems pastarųjų valstybių regionams likti be vandens.

„Kinija siekia į savo rankas perimti Azijos vandens kranelius ir tokiu būdu daryti įtaką savo kaimynų elgesiui“, - tikina B.Chellaney.

Ką daryti ?

Gyventojų skaičiaus didėjimas, maisto kainų augimas ir visuotinis atšilimas – tai pagrindinės vandens trūkumo ir dėl to kilsiančių konfliktų priežastys. Egzistuoja du požiūriai į šias bėdas.

Dar XIX a. brtitas Thomas Malthusas pareiškė, kad žmonių yra per daug ir Žemė nesugebės jų išmaitinti.

„Populiacijos dydis gerokai lenkia Žemės galimybes išmaitinti žmogų, todėl neišvengiamai žmones aplankys mirtis“, - teigė jis. Kitais žodžiais, didėjantis žmonių skaičius ir mažėjantys ištekliai veda prie nesantaikos ir smurto.

Tačiau šių laikų mokslininkai, kaip kad Thomasas Homeras-Dixonas tikina, kad nėra ryšio tarp stygio ir smurto. Th. Homeras-Dixonas mano, kad nelygybė, socialinė sankloda ir kiti faktoriai nulemia konfliktų pobūdį ir nuožmumą.

„Nelygus galių santykis valstybių viduje ir etninių grupių bei socialinų klasių konfliktai bus pagrindinė socialinės trinties, kuri atsiranda esant nepritekliui, priežastis, - teigė I.Saizas iš Ekonominių ir socialinių teisių centro. – Vanduo per dažnai vertinamas kaip prekė arba instrumentas, kuriuo viena gyventojų grupė gali daryti įtaką kitai.“

Grynas.lt