Tikros žiemos Lietuvoje, kad net tvoros pyškėtų, nesulaukta nei pernykštį gruodį, nei pirmąją šio sausio dekadą. Žemę nuolat drengė lietus ar šlapdriba. Sunerimę ūkininkai tegali stebėti, kaip permirkę nyksta dideli žiemkenčių plotai, iš kurių krituliai plauna trąšas, nešdami jas į vandens telkinius. 

Toks šiltėjančio klimato išbandymas – ne pirmiena. Karštos vasaros ir gana švelnios žiemos dirvožemyje vis didina besikaupiančio mineralinio azoto kiekį. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos atlikti stebėjimai atskleidė, kad dėl karštos ir lietingos 2010–ųjų vasaros dirvožemyje gerokai padidėjo mineralinio azoto kiekis, nes labiau mineralizavosi augalinės liekanos ir organinės medžiagos.

2011–ųjų pavasarį viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose mineralinio azoto vidutiniškai rasta 57,8 kg/ha, net 11,6 kg/ha daugiau nei prieš metus. Mokslininkų duomenimis, daugiausiai mineralinio azoto nustatyta Vidurio Lietuvos dirvožemiuose – 66,8 kg/ha, kiek mažiau – Vakarų ir Rytų Lietuvoje (atitinkamai 54,4 ir 48,7 kg/ha), tačiau vis tiek daugiau nei 2009 ir 2010 metais.

Ypač dideliu mineralinio azoto kiekiu – 80–90 kg/ha – išsiskyrė Nemuno žemupio pietinė dalis (derlingoji Suvalkijos lyguma, apimanti didesnę dalį Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų). Tai savotiškas rekordas nuo 2005 metų. Kiek mažiau – 70–80 kg/ha – mineralinio azoto rasta Vidurio Lietuvos žemumoje, o mažiausiai – 30–40 kg/ha – Pietryčių Lietuvos lygumos pietinėje ir šiaurinėje dalyje, Ašmenos aukštumoje ir Smalininkų senųjų deltų dirvožemio rajonuose. Beje, mokslininkai azoto naudojimo efektyvumą žemės ūkio gamyboje vertina pagal dirvožemyje susikaupusį likutinį azotą. Tai augalų vegetacijos metu dirvožemyje susikaupęs mineralinis azotas, kurio nemaža dalis gali būti išplauta į gruntinius vandenis rudenį, žiemą ir pavasarį.

Azoto tyrimai dirvožemyje svarbūs ne tik dėl geresnio ir kokybiškesnio derliaus, bet ir dėl vandens telkinių apsaugos nuo teršimo nitratais iš pavienių ūkininkų ar žemės ūkio bendrovių laukų. Tuo tikslu Europos Sąjungoje 1991 m. buvo priimta vadinamoji Nitratų direktyva (91/676EEC). Tuo tarpu Lietuvoje vis daugiau ūkininkų, vaikydamiesi kasmet vis gausesnio javų derliaus, į laukus išberia neproporcingai dideles azoto trąšų normas.

„Aklai“ į dirvožemį beriamos vis naujos ir naujos trąšų porcijos kelia vis didesnį pavojų aplinkai. Pavyzdžiui, pavasarį išbėrus dideles (180 kg/ha) azoto trąšų normas, vasarą augalų nesunaudotas azotas pasiekia gilesnius dirvožemio sluoksnius ir teršia netgi giluminius vandens sluoksnius. Toks pavojus ypač realus kalvoto reljefo teritorijose. Mokslininkų sukauptais duomenimis, vien Vidurio Lietuvos regione mineralinio azoto daugiausia išplaunama iš kaupiamųjų augalų laukų – 22,4 kg per metus, iš vasarinių – 18,9 kg, žieminių – 16,59 kg, ganyklų – 10,5 kg.

Azotas kartu su fosforu skatina gėlo vandens telkinių eutrofikaciją, kurios metu paspartėja augalijos augimas, o dėl to nyksta čia augusių rūšių įvairovė. Sparčiai dauginantis kelių rūšių augalams sutrikdomi ekosistemos maistiniai ryšiai. Tai reiškia, kad tam tikri augalai ima dominuoti kitų atžvilgiu, todėl dalis gyvūnų rūšių nyksta arba migruoja. Šie procesai ypač akivaizdūs vykstant vadinamajam „vandens žydėjimui“. Tuo metu sparčiai dauginantis dumbliams jie atima deguonį, o dėl to ilgainiui ima mažėti kitų augalų ir gyvūnų rūšių vandens telkiniuose.

Atsižvelgiant į vis stiprėjančias vandens telkinių užterštumo azotu tendencijas, darosi akivaizdu, kad eutrofikacijos procesas intensyvėja. Todėl atsakymą į klausimą, kodėl vasarą vanduo ežere ar jūroje žydi, galime sužinoti labai nesunkiai. Tereikia apsidairyti aplinkui ir pasvarstyti, kiek azoto ir fosfaro, kitų trąšų elementų patenka į mūsų vandenis dėl intensyvios žemdirbystės, skalbimo ir kitų priemonių naudojimo.

Alfa.lt