Pasaulio pabaigos pranašai, o jų būriai transformavosi į armiją, didžiausią pavojų civilizacijai mato vulkanuose. Būtent 2012 metais, žadama, jie visi atsibus. Yra mokslininkų, kurie net apskaičiavo, kad tokie reiškiniai įvyksta kas... 10 milijonų metų. Apie paklaidą kukliai nutyli. Kai skaičius toks didelis, ji, kad ir minimali, gali sudaryti kokį šimtą tūkstančių metų. Tai ramina. Juk pats žmogus – Homo sapiens, išsivystė maždaug prieš penkiasdešimt tūkstančių metų. Jeigu ką – mūsų dar laukia daug įdomaus.

Sinoptikai iki šiol negali tiksliai nustatyti, lis ar ne, užtat žinančių, kad 2012 metais ateis pasaulio pabaiga - nors vežimu vežk.

Mistika, Nostradamus, senolė Vanga ar kaip visada visur artėjantys rinkimai?

Lokalus apokalipsės variantas – Lietuva - be specialistų, jaunų žmonių, su dviem ligoninėm, kuriose klaidžioja užsilikę senoliai, veltui ieškodami gydytojo. Pradžia yra. Geriausiems, kartu su jais ir vidutiniams – visiems sveikatos įstaigų administratoriams sumažino atlyginimus. Šie dabar ima neišnaudotas atostogas ir tikriausiai mąsto, iš kur tiek būta naivumo dirbti valstybei kaip sau ir dar galvoti, kad ši bent per petį atsisuks ir pasakys ačiū. Buvęs sveikatos ir krašto apsaugų ministras Juozas Olekas dabar dėsto protingas mintis internete. Rašo, kad reikia ne reformos, o naujo antireforminio plano... Gal užteks? Jeigu ne – tai, pone Juozai, sujunkim šias dvi ministerijas ir turėsim tai, kokiomis sąlygomis prie įvairiausių reformatorių, įskaitant ir Jūsų, tenka gyventi sveikatos apsaugos sistemai. Nė vienas medikas politikas vadovauti SAM‘ui nesiveržia. Paskutiniai ministrai, kaip patys sako, - pacientai.

„Jeigu taip tęsis ir toliau, Lietuvoje žmonės išeis į gatves, bus kaip kokioje Sirijoje, Graikijoje ar net Afganistane“, - į kovą apsnūdusius tautiečius kelia nepailstantys entuziastai. Nesupranta, jog tam, kad pas mus įvyktų kaip Graikijoje, bent keturiasdešimt metų reikėtų pagyventi, kaip ten žmonės gyvena. Visa Europa plėšėsi dėl jų skolų ir valstybininkų sukčiavimų, o graikai – ką? Apsikabinę šypsosi ir šoka Sirtakį. Net demonstracijos – galingos, masė žmonių, kurie apie darbą pagalvos rytoj.   

Mums gi patinka patiems save gąsdinti. Viskas iš baimės sunkiai uždirbtą prarasti. Štai tik suremontavai skyrius, pagaliau sutvarkei operacines, priėmimą, išvinguriavai europinių projektėlių ir jau gyvenimas stumtelėjo keliais laipteliais aukštyn. O čia, žiūrėk, 2012-ieji, kurie sako, kad prarasti dar yra ką. Dalinti, perdalinti, sujungti, atimti, rotuoti – vulkanai atsibudo. Pranašystės pildosi. Lietuvos mastu - vėl iš popieriukų - kuriama nauja, kitokia sveikatos sistema, kurios autoriai tuoj pat pabėgs savo karjerų daryti, pakeliui ruošdami karštas kritines kalbas naujai ateinantiesiems. Ne vulkanai, aišku, bet ramybe taip pat nekvepia.

Reforma kaip apokalipsės pradžia. Ji jau ima gąsdinti. Žinia, išgąsdinti žmonės - stabilumo garantas. Taigi kuo dažniau pasaulis krūpteli nuo kiaulių gripo ar dar kokių astrologinių baubų, tuo aš ramesnė.

Patys pavojingiausi žmonės, kurie nieko nebijo. Senovės Skandinavų šalyse, iš ten stipriausi Lietuvoje bankai, buvo tokie kariai, kurie visiškai nebijojo skausmo. Ir nieko nebuvo baisiau už tuos žiauruolius. Po daugelio metų JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pasakė: „Mums neverta laukti, kad vyriausybė išspręs mūsų problemas. Vyriausybė ir yra mūsų problema.“

Kai nebebus ko prarasti, nustosime bijoti. Bet tai bus negreitai. Kol kas problemos, jeigu nesprendžiamos, tai sumaniai apeinamos. Išgyventi padeda supratimas, kad pranašystės turi vieną savybę, kas jomis tiki, tam jos būtinai išsipildo.