Donatas Katkus: „Humoras man padeda palaikyti gerą savijautą“

Prieš keletą metų Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas, profesorius Donatas Katkus (69) viešai prabilo apie sveikatos problemas – padidėjusį kraujo spaudimą, insultą, antsvorio ir kovos su juo...
Amerikos dėmesį prikausčiusi 24 metų merginos kova už gyvybę

Jungtinės Valstijos sulaikiusios kvapą stebi 24 metų Aimee Copeland kovą už savo gyvybę. Beveik prieš dvi savaites į merginos organizmą pateko pavojinga bakterija, iš vidaus naikinanti jos kūną. Studentei jau...
Piktybinė liga pjauna šeimos moteris

Vilniuje gyvenanti Roberta Šarkauskaitė (27 m.) nekeikia savo likimo, nors jis jai pamėtėjo ne vieną išbandymą. Robertai teko palaidoti visus savo šeimos narius. Iš pradžių nuo vėžio mirė jos motina,...
Julijos Tymošenko mirtis būtų dovana režimui

Buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko (51) kalėjime praleido jau daugiau negu 200 dienų. Moteris tapo žiaurių žmogaus teisių pažeidimų auka, buvo sumušta kalėjime. Į politikės padėtį dėmesį atkreipė tarptautinė bendruomenė....
Francois Hollande`as: du pažadai – numesti svorio ir liautis laidyti juokelius

Išrinktasis Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as (57) yra ne tik taupymo priemonių siaubas ar šalies jaunimo viltis. Jo spalvingame gyvenime gausu moterų – išskirtinių politikos ir žurnalistikos asmenybių. Beje, politikas žada...
Dainininkė L. Vaikulė atvirai apie savo ligą: „Mirti baisu. Patikėkite manimi“

Po operacijos garsioji Latvijos atlikėja pakeitė savo gyvenimą. Apie tą skaudų laikotarpį Laima Vaikulė (57 m.) atvirai papasakojo žurnalui „Tainy zviozd“. „Krūties vėžys!“ - šiais dviem žodžiais L. Vaikulę 1991-aisiais...
Neįgalios dukters mama: neturiu teisės būti silpna

„Nakčiai paguldžiusi Eglutę taip, kaip jai patogu, atsigulu į lovą ant nugaros ir tas mirksnis yra mano poilsis, tada jaučiuosi, kad ilsiuosi“, – ištaria neįgalios dukters mama, naktį po keletą...
Praradęs vairuotojo pažymėjimą D. Zvonkus įsigijo dviratį

Deivydo Zvonkaus (34 m.) mylimoji Katažina Nemycko (31 m.) TV3 laidoje “Žvaigždė policininkas” kartu su kelių patruliais neseniai medžiojo įkaušusius vairuotojus ir skaitė jiems moralus.
Avril Lavigne – (ne)romantiška maištininkė

Būdama 17 metų Kanadoje gimusi garsi dainų atlikėja Avril Lavigne (27) pravėrė duris į didžiąją sceną ir debiutavo kaip dainininkė bei dainų autorė. Daug tokių jaunų žvaigždučių įsižiebia ir užgęsta,...
| R.Kaukėnas: „Iš visų jėgų stengsiuosi pasveikti iki Lietuvos rinktinės stovyklų“ |
|
Sunkią kairiojo kelio kryžminių raiščių traumą besigydantis Lietuvos rinktinės ir Sienos „Montepaschi“ klubo gynėjas Rimantas Kaukėnas šiuo metu treniruojasi net daugiau, nei būdamas sveikas, rašo basketnews.lt. 34 metų 192 cm ūgio gynėjas interviu „BasketNews.lt radijo“ laidai prisipažino pratyboms per dieną skiriantis net po 6-8 valandas. Operaciją atlikę medikai traumuoto kelio raiščius turėjo rekonstruoti pasinaudoję sveiko kelio girnelės raiščiais, todėl R.Kaukėnas specialiais pratimais privalo stiprinti abi kojas.Retai atvirus interviu dalijantis gynėjas „BasketNews.lt radijo“ laidai prisipažino norintis pasveikti iki nacionalinės komandos stovyklų ir vasarą prisidėti prie rinktinės. R.Kaukėnas negailėjo kritikos Tarptautinei krepšinio federacijai (FIBA), kuri nerodo iniciatyvos perdėlioti vasaros čempionatų tvarkaraščius – Italijos bei Ispanijos pirmenybėse iki liepos pradžios žaidžiantiems krepšininkams poilsio po sunkaus sezono praktiškai nelieka. – Rimantai, ar trauma buvo labai skausminga? – „BasketNews.lt radijas“ paklausė R.Kaukėno. – Skausmas truko gal pusę minutės, bet buvo labai apmaudu ir pikta, kad viską vėl reikės pradėti iš naujo – nebuvo aišku, kaip praeis operacija. Panaši operacija man buvo atlikta prieš ketverius metus, todėl tikrai nebuvo linksma. – Kuo ši kryžminių raiščių trauma skiriasi nuo tos, kurią patyrėte anksčiau? – Prieš ketverius metus buvau susižeidęs panašiai, bet šįkart operacija buvo sudėtingesnė. Medikams iš dešiniojo kelio girnelės teko išpjauti dalį raiščių ir juos implantuoti į kairįjį kelį. – Lietuvos rinktinės gydytojas Vytenis Trumpickas tvirtino, kad iki patirdamas traumą buvote kone geriausios sportinės formos per savo karjerą. – Sunku pasakyti. Jaučiausi tikrai gerai ir mėgavausi žaidimu. Fiziškai jaučiausi geriausiai per pastaruosius metus, o dėl žaidimo tegul sprendžia žiūrovai ir treneriai. – Ar yra galimybių, kad šį sezoną dar grįšite į aikštę? – Nenoriu prognozuoti ir užbėgti įvykiams už akių, nes viskas priklauso nuo to, kaip gis kelis, kaip apie jį susiformuos raumenys, ar nebus patinimų ir ką pasakys medikai. Kol kas tai neaišku. – Ar pasveikus po tokios traumos verta rizikuoti savo sveikata ir vasarą paskirti rinktinei? Galbūt laikas pailsėti? – Nesvarstau, verta ar ne. Kiekvienas žmogus turi apsispręsti pats, o jeigu jis nori žaisti, tada nei kalbų, nei abejonių nebelieka. Aš noriu rungtyniauti ir, kaip bebūtų, iš visų jėgų stengsiuosi pasveikti iki rinktinės stovyklų. Jeigu man pavyks tai padaryti, būsiu laimingiausias žmogus, jeigu ne – ką padarysi. Juk neisi į kampą ir neverksi. – Ar šiuo metu treniruojatės? – Dabar treniruotis tenka daugiau, nei būdamas sveikas, o pratybos – dar sudėtingesnės. Tenka atlikti abiejų kojų pratimus, nes jų raumenys silpsta. Medikai operavo ir sveiką koją, todėl visą dieną – 6-8 valandas – atlieku banalius pratimus. Patikėkite manimi, tai tikrai atsibosta. ![]() – Ar tokioms traumoms turi įtakos įtemptas rungtynių tvarkaraštis, mažai atostogų ir rinktinėje praleidžiama vasara? – Tiesą sakant, man labai keista, kaip FIBA organizuoja visus turnyrus. Ispanijos ir Italijos čempionatai tęsiasi iki birželio pabaigos. Aš neįsivaizduoju, kada žmogus turi atsigauti ne tik fiziškai, bet, visų svarbiausia, psichologiškai. Aikštėje turi būti pasiruošęs viskam, negali pavėluotai reaguoti, norėdamas tvarkingai nusileisti ant kojų. Bet kalbu ne tik apie apsisaugojimą nuo traumų. Įsivaizduokite, jeigu paprastas žmogus dirbtų be atostogų ir vietoje 8 valandų, norėdamas tapti geru darbuotoju, jis plušėtų 12 valandų per dieną. Man keista, kaip atsainiai į tai žiūri FIBA, kitos organizacijos ir netgi patys klubai. Kiekviena pusė stojasi piestu, jog privalai žaisti klube, vėliau atstovauti savo šaliai, o galiausiai krepšininkas ankščiau ar vėliau patiria traumą. Žmogus visą laiką negali būti toks susikaupęs ir dėmesio koncentracija dingsta. Bet tai – mūsų darbas, mūsų duona. Turime žaisti, atiduoti sveikatą už tai, ką mylime, už tai, kur jaučiamės patriotai. Toks gyvenimas – visi turime vienodas sąlygas, tačiau turėtų būti kažkokios ribos. Ką padarysi, reikės toliau kovoti ir, jeigu viduje dega ugnis, judėti į priekį. – Ar tai, jog traumas gydotės su Kšištofu Lavrinovičiumi, reiškia, jog turite daugiau laiko pabendrauti? – Taip. Kiekvieną dieną individualius pratimus atliekame kartu, salėje drauge kilnojame svorius. – Paguodžiate vienas kitą? – (Juokiasi, – Red.) Ką čia priguosi. Kšištofas jau gerai juda, daug dirba ir, manau, kad greitai atsistos ant kojų. Ant „žaidybinių kojų“ (juokiasi, – Red.). Sakyčiau, linksmai sportuojame. |










