„Siaubas kaip baisu ir sunku taip gyventi. Ant kojų visai pristoti neina, labai skauda“, - kalbėjo iš lovos sunkiai bepasikelianti ir dramblialige serganti Gotlybiškių kaimo, Šakių rajono, gyventoja Birutė Damijonaitienė. 55-erių moteris sakė jaučianti, kad tai jau ligos pabaiga ir net nežino, ko imtis, kad palengvintų savo gyvenimą. 

Birutė prisiminė: daktarai dar prieš daug metų yra sakę, kad jos ateitis „ant patalo“, bet tuomet tikriausiai nepagalvojo, kad laukia būtent toks gyvenimas. „Man išsiliejo limfa, tvarkė tuos dalykus, bet sakė, kad ateityje gerai nebus. O rimčiau sergu jau dvidešimt metų“, - prisiminė pašnekovė. Būtent dėl limfos sutrikimų, kai užsikemša limfagystės, ir audiniai iš kraujo negauna reikalingų medžiagų, iš žarnyno gleivinės neišnešiojami suvirškinti ir rezorbuoti riebalai, ima kauptis kituose audiniuose.

Dėl to tose vietose audiniai storėja, pučiasi ir išsivysto vadinamoji dramblialigė. „Gal pridėjo ir tai, kad nuo aštuntos klasės sunkai dirbau, kilnojau, kiaules šerdavau. Namie irgi nebūdavo lengva, nes buvom šeši vaikai, bet kitaip neišėjo, taip reikėjo. Sunkokai ir mes patys gyvenome, nė vieno iš vaikų į mokslus negalėjome išleisti“, – apie savo gyvenimą pasakojo B.Damijonaitienė.

Sveikata – vis blogesnė

Stebint, kaip lovoje gulėdama Birutė bando įsisiūbuoti ir koją prilaikydama lazdele atsisėsti, net nekyla klausimas, kaip sunku gyventi tokio svorio žmogui. Moteris tikino, kad tiesiog nepakelia savo svorio. Ji net nežino, kiek šiuo metu sveria, bet spėja, kad apie 300 kg. „Kokie 250 kg tai tikrai bus, jei ne daugiau. Prieš dvejus metus svėriau 180 kg, bet per tą laiką labai pastorėjau. Tokį svorį, koks dabar, pasiekiau per paskutinius penkerius metus“, – guodėsi B.Damijonaitienė.

Sveikata labiausiai pablogėjo po vasaros, dabar ji sunkiai atsikelia iš lovos, nekalbant apie vaikštinėjimą ar kitus dalykus. „Vis prastėja, siaubingas jausmas, kai savęs apsitvarkyti negali, - guodėsi Birutė. – Jaučiu, kad ligos pabaiga artėja“. Pasak jos vyro Algimanto, kuris, kaip teigė, kiek gali, tiek „pamačija“, sutuoktinė vaistus vartoja tiesiog kalnais. „Ir su jais blogai ir be jų“, - tikino dramblialige serganti moteris. Kai jaučiasi šiek tiek geriau, medikamentų kiekį ji stengiasi mažinti, nes jaučia ir šalutinį jų poveikį, pradeda skaudėti kai kuriuos organus.

Nors į lauką ir vasarą išeidavo retai ir taip tik pasiramstydama, sako dar nenusiteikusi sėsti į neįgaliojo vežimėlį, kuris stovi gretimame kambaryje. „Nežinau, bet ir nesmagu, ir gėda, ir iškart ne koks jausmas apima, bet pavasarį jau reikės. Būdavo šiaip ne taip išeinu į lauką, tai vyras dar iš paskos kėdę neša, prisėdu, pailsiu, bet baisu, kad nesusvaigčiau, nenuvirsčiau, tai ir neinu“, – kalbėjo Birutė. Vis dėlto, ji jaučiasi ypač dėkinga Socialinės paramos skyriaus žmonėms, kurie pasistengė, kad prieš didžiąsias metų šventes jai būtų sutvarkytas dušas, prie namo įrengtas pandusas. Dabar ji džiaugiasi galėdama po dušu atsisėdus nusilieti vandeniu, nes iki tol vonios kambarys buvo itin ankštas ir buvo įrengta tik vonia. 

„Sėdėdama prie kriauklės apsiprausdavau, apsišluostydavau ir viskas, o matysite, koks erdvus vonios kambarys dabar“, – džiaugėsi Birutė. Daugiau nei trisdešimt metų santuokoje išgyvenę sutuoktiniai svarsto ir apie remontą, bet daug ką riboja finansinės galimybės, šlubuojanti sveikata. Vyrui Algimantui taip pat prieš kurį laiką buvo atlikta širdies operacija, po kurios pradėjo augti svoris, o dabar ir pilvo srityje kažkoks auglys atsirado.

„Reikės žiūrėti, gal operuotis, nes jaučiuosi kaip kokslumzdas, bet čia palikti irgi negaliu, ką ji viena darys“, – aiškino vyriškis. Pati Birutė mielai priimtų ir socialinio darbuotojo pagalbą, kuris šiek tiek padėtų apsitvarkyti. Moteris netgi teiravosi, kokios būtų galimybės, norint sulaukti tokios paslaugos. Juk būna, kad vyras ilgiau užtrunka, ar taurelę išlenkia. „Tada lieku išvis be nieko, nežinau, ko griebtis“, – guodėsi ji.

Damijonaičiai užaugino dvi dukras ir sūnų, šie į namus Gotlybiškiuose sugrįžta itin retai. Vyriausioji, 31-erių Rasa, gyvena Vokietijoje, tad su ja išvis tik susiskambina, o ir Kaune gyvenantys Jurgita bei Linas – nedažni svečiai. Moteris sako, kad patys vaikai sunkokai verčiasi, ne visada turi galimybių grįžti aplankyti tėvus. „Ir anūką turiu, Raselės sūnų, bet jo nematau, neturiu ką priglausti, tai kačiuką glaudžiu“, - savo išgyvenimais dalijosi pašnekovė.Taip vis labiau kaustoma prie lovos prieš dvejus metus Birutė pradėjo užsiimti rankdarbiais, piešti, verti karolius. „Turiu kažką veikti, nes vien žiūrėti televizorių nusibosta“ – sakė ji, rodydama savo darbus.

Tačiau bėdoje Birutės nepalieka ir Žmonių su negalia sąjunga, vadovaujama Stasės Vasaitienės, kuri tarpininkavo operuojant dramblialige sergantį kitą rajono gyventoją Rolandą Onusaitį. Sąjungos vadovė įsitikinusi, kad moters tokioje situacijoje, kokioje ji yra dabar, tiesiog negalima palikti. Pati ligonė sakė neturinti jokių santaupų, tad geresnė sveikata – tik svajonė.

Gyventojai, norintys ir galintys paaukoti pinigų Birutės operacijai, lėšas gali pervesti į specialiai atidarytą sąskaitą LT934010042100346692

Gintarė Martinaitienė, Lrytas.lt