Dirbta išties daug ir iš peties. Maigydamas mygtukus iki kraujų brūžino pirštų galus Seimas. Pasiraitoję rankoves arė ministrai. Už jų nugaras lenkė valdininkai. Skandalai šoko pasiutpolkę, o klaidų darytojai toliau skaldė malkas, net dūmai rūko.

Rezultatai kaip ir darbai – dideli. Pradėkim nuo eilinio piliečio. Dar tik pirmosios naujųjų metų dienos, o kaunietis Rimantas Strioga jau patikėjo, kad ir Lietuvoje galima rasti teisybę...

Seimo Sveikatos reikalų komitetas ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustatė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos teisininkė Nerija Stasiulienė, kartu ir Kauno klinikų stebėtojų tarybos narė, buvo neobjektyvi ir šališka nagrinėjant Striogų skundą dėl Kauno klinikų medikų darbo aplaidumo.  

Priminsiu, 2009 m. didžiulio visuomenės dėmesio sulaukęs įvykis, kuomet trylikametis mirė nuo pandeminio gripo, jau sėdo dulkėmis. Bylinėjimosi procesas strigo, nes tėvai dėl visai suprantamų priežasčių nenorėjo sutikti su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos išvadomis. Ten taip pat žiauriai daug dirbta, pasitelkus ne tik N.Stasiulienę, bet ir tų pačių... Kauno klinikų specialistų išvadas, kad tėvams beliko kreiptis į aukščiausią valdžią. 

Mažytė pažyma - tai dar toli gražu ne pergalė. Teismai Lietuvoje baisūs tik tiems, kurie su jais nesusidūrė. Bylinėjimasi gali tęstis metų metus, kol gyvenimas viską surikiuoja pagal savo logiką ar to meto politiką.

Visai realu, kad kai šiandieniai ieškovai ruošis į pensiją, sužinos, kad kur nors tvarkinguose senjorų namuose trepinėja atsakovai. Jeigu jų dar bus neužpuolęs Alzheimeris ar kitoks senatvinis marazmas, galės prisėlinti prie tvoros ir parodyti visai nepadorią kombinaciją. Vis šis tas.

Veltui suinteresuotieji ir besidomintys laukia, ką gi pasakys apie šią bylą sveikatos apsaugos ministras, beje, teisininkas Raimondas Šukys. O jis sėdi toks tvarkingai susišukavęs ir mąsliai žiūri. Mąsto. Netgi kai ką stengiasi prisiminti. Galbūt Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininko prof. Juozo Pundziaus Seime skaityto metinio pranešimo auksinę mintį – sunku priversti žmogų sugraužti morką. Bando atsekti ryšį tarp kiaulių gripo aukos, Kauno klinikų direktoriaus žmonos, kuri yra Vaikų ligų klinikos vadovė, ir paties direktoriaus J.Pundziaus? Sunku. Čia dar ta Stasiulienė... Et, nedėkingas ministro darbas...

Ne ką geriau kaip su Klaipėda. Ligoninių daug, sujungti reikia, o čia dar tas nelemtos tvoros klausimas. Ją nugriovus, reikalai pasistūmėtų... Ministerija drąsinasi – reorganizuosim ir struktūrizuosim, bet... Dienos eina ir jau nebeaišku, koks buvo pirminis planas, kam ta nelaboji tvora priklauso. Vėl daug darbo, be abejo, ir klaidų, tačiau viskas pacientams – valdžia pluša!

Lyg ir baigtas darbas su Nacionaliniu kraujo centru. Reikalas labai paprastas – rinkos nepasidalina du nelygiaverčiai dalyviai. Privatus ir valstybinis. Jeigu akcijų turėtojas – Sveikatos apsaugos ministerija, o ne atskirai paimtas viceministras Audrius Klišonis - susėstų ir pasakytų, ką ruošiasi daryti, be to, dar pajudėtų veiksmų link, nesąmonės baigtųsi. Visi laukia ministro nuomonės, pagaliau emocijos. Taip kaip švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus, susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio ar žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus. 

Šis tyli. Mąsto. Dirba. Tikriausiai net naktimis. Bet taip smarkiai, kad net klaidos atrodo ne jo.

Žmogus doras – neatimsi. Tačiau turi vieną yda - darboholikas. Ne tik reformos traukinys, bet ir visi bėgiai piestu atsistojo belaukdami, kada galų gale galės pajudėti. O jis neturi kada.

Be to, švilpukai pilni seilių, rankos per daug pavargusios, ypač po visokių kilnojimų, kad dar ir vėliavėlę pakeltų.

O juk gali, kai nori. Valstybinį visuomenės sveikatos centrą nupūtė taip gražiai, kad, rodos, jo nė nebuvo. Specialistai ieško darbo, tinginiai – kur šoną priglausti. Paklausk visuomenę, ar ji žino, kad jos centro nebėr? Taigi, sakys, ar toks buvo? Tyliai gimė, egzistavo, taip ir sugriuvo – be garso, aido, gailesčio.

Per „Animal planet“ rodė filmą apie tai, kaip šnekasi banginiai. Vokietijoje mokslininkai išmoko pažinti medžių kalbą. Pasirodo, jie perduoda viens kitam informaciją.

Bet tai daug lengviau, negu bandyti atspėti, apie ką galvoja kai kurie valdžion patekę personažai. Sėdi, tarsi ne savo noru, žiūri pro langus, lyg lauktų pertraukos skambučio. 

Taip ir norisi atidaryti duris, išleisti juos į gyvenimą, kurio nepažįsta.