Leonardas Pobedonoscevas: “Man gyvenime trūksta sveiko sukrėtimo”

Sveika šeima

“Žiema man patinka, tik ne ilgiau nei vieną mėnesį ir ne daugiau nei minus dešimt”, - sako aktorius Leonardas Pobedonoscevas, (30) neseniai grįžęs iš atostogų Austrijos kalnuose ir namuose aptikęs šalčio paliktų siurprizų.
“Neveikia šildymas, šaltas vanduo nebėga, o karštas pirmuosius gyvybės
ženklus parodė vos prieš kelias dienas”, - vardija Leo. Charizmatiškasis aktorius ir televizijos laidų vedėjas sako, kad dabar jo gyvenimo tempas primena karuselę, tačiau jei viskas pasikeistų, pajaustų tuštumą.

- “Rožių keruose” kamantinėjote ir provokavote žinomas Lietuvos moteris, dabar jas kalbinate vonioje. Kuris vedėjo vaidmuo lengvesnis?
- Matyt, man labai sekėsi “Rožių keruose”, kad tos laidos pašnekoves lengvai nusitempiau į muilo burbulų sklidiną vonią, - šypteli Leo. - Labai skirtingi vaidmenys. Pirmajame buvau vienas ir dirigavau didžiulei įsiaudrinusių vyrų bei moterų “šoblai”. O dabar “atsipūtęs”, linksmai pabendrauju, turiu erdvės pasireikšti, be to, vonioje atstumas mažesnis, tai ir bendravimas atviresnis - akis į akį. Smagu... Jau pliuškenausi su Natalija, Atlanta, o kūrybinei grupei taip patiko, kad jie planuoja mane toliau “skandinti”.

- Ar nors viena “Rožių kerų” dalyvė nustebino? O gal net privertė pakeisti nuomonę apie ją?
- Taip. Agnė Jegelavičiūtė. Nors ji dažnai rėkė ir neslėpė, kad tuo didžiuojasi, buvo momentų, kai galėjo užimti mano vietą. Ji iš tiesų moka reikšti savo nuomonę taip, kad aplinkiniai jos klausytųsi. To aš tikrai nesitikėjau. Žinoma, kartais ji nusišneka, bet kam nepasitaiko?

- Šmėžuojate ne tik ekrane, bet ir kuriate vaidmenis teatre. Ar turite mėgstamą personažą?
- Spektaklyje “Belaukiant Godo” vaidinu berniuką. Nors aš jau seniai nebe berniukas, o trečią dešimtį peržengęs vyriškis. Vaidmuo nedidelis ir visas tekstas tik: ”Taip, pone”, “Ne, pone”. Tačiau tai pirmas mano vaidmuo profesionalioje scenoje, kai specialiai man siuvo rūbus. Tai malonu, galbūt todėl jis man ir brangus. Aišku, turiu ir didelių vaidmenų, tačiau mažiukai man kur kas mielesni. Aš kaip ir visi menininkai esu truputėlį tinginys. Vengiu atsakomybės vaidinti didelius vaidmenis.

- Kelis kartus dalyvavote viešose kraujo donorų akcijose ir raginote kitus prie jų prisidėti. Esate davęs kraujo ne akcijų metu?
- Jei atvirai, pamatęs iškabą, kad reikalingas kraujas, tikrai nepuolu stačia galva. Viskas priklauso nuo progos. Padėti sergantiesiems yra sveikųjų šventa pareiga. Man tikrai negaila - nei kraujo, nei kaulų čiulpų. Vienam mano bičiuliui reikėjo kaulų čiulpų, tuomet ir pats ir visus pažįstamus raginau prisidėti. Aišku, prieš tai mane medikai perspėjo, kad procedūra sudėtinga ir kokios gali būti pasekmės. Bet nesu bailus, nebijau nei kraujo, nei skausmo. Esu smalsus žmogus. O procedūra buvo įdomi ir neskausminga, tik labai ilga. Kai pamatai, kad iš tavęs “išeina” į trynį panašus geltonas skystis, pasidaro smalsu. Tuomet mintyse pamaniau: “Žiūrėk, tu ne tik kraują savyje nešioji, bet dar ir trynį”.

- Neerzina kabinamos širdžių ėdiko, moterų numylėtinio etiketės?

- Oi, ne. Tai vienas malonumas. Juk ne maniako etiketę klijuoja. Skųstis dėmesiu tas pats, kas varyti Dievą į medį. Nors per tą laiką, kai esu televizijoje, įgijau begales ligų ir senstu anksčiau laiko, bet pats to norėjau. Aš džiaugiuosi tuo, kas esu. Gali padaryti pertrauką ir visi tave taip greit pamirš, kad nespėsi nė mirktelėti.

- Kokiais sveikatos negalavimais skundžiatės tokioj jaunystėje?
- Blogai miegu. Bet taip buvo visą gyvenimą. Ir tik dabar suprantu, kad neišsimiegojimas yra pati didžiausia mano išsiblaškymo priežastis. Bet jau kelis mėnesius eksperimentuoju ir ieškau būdų, kaip pagerinti miegą. Geriu ir arbatų, ir visokių homeopatinių papildų, vaikštau į akupunktūrą ir masažus, nors pastaraisiais nelabai tikiu. Daug išbandžiau, bet kol kas miego kokybė nepagerėjo.
Esu vaikščiojanti vaistinėlė ir kuprinėje visuomet rastumėte vaistų nuo visokių negalavimų: galvos skausmo, skrandžio ir panašiai. Nieko keisto nematau, nors dažniausiai tokiais dalykais būna apsirūpinusios moterys. Antra vertus, esu labai praktiškas. Mano kuprinėje rastumėte ir adatą su siūlu, ir peilį. Žodžiu, visokių smulkmenų, kurių bet kada gali prireikti. Esu pasiruošęs bet kuriuo momentu važiuoti į negyvenamąją salą.

- Ryžtumėtės avantiūrai - du mėnesiai negyvenamojoje saloje?
- Žinoma! Norėčiau save pakankinti. Man trūksta gyvenime sveiko sukrėtimo. Tiesą sakant, aš net pats sau esu truputį atsibodęs. Visiems atrodo, kad jei televizoriaus ekranuose ar scenoje esi strakalas makalas, ir gyvenime toks pat. Bet taip nėra. Bičiulių kompanijoje esu melancholikas, kartais net nuobodus. Per aštuonerius metus televizijoje tapau daug ramesnis. Tiek daug veiklos, kad save ištaškai, todėl negyvenama sala dviem mėnesiams būtų kaip tik. Ieva mane vis provokuoja: “Mesk tu viską. Maunam po pasaulį metus, dvejus pakeliaut”. Bet vis nesiryžtu, matyt, dar neatėjo diena iks. Turiu daug įsipareigojimų, be to, nemėgstu sudaryti nepatogumų kitiems žmonėms.

Kalbėjosi Evelina Machova