Liepa Mondeikaitė (21) jauna perspektyvi dainininkė, į šou verslą įsiveržusi kaip viesulas, dienas leidžia nagrinėdama žmogaus anatomines struktūras puolančias ligas. Laisvu nuo medicinos mokslų laiku mergina kuria už širdies griebiančias dainas. 

- Būsimuosius pacientus gydysi ir dainomis?

- Tikiuosi, kad geru išsilavinimu, o dainos gal ir nepakenks. Dabar, kol esu studentė, galiu sau leisti ir padainuoti. Bet suprantu, kad mano didžiąją gyvenimo dalį užims darbas, o muzika liks tik kažkur šalia. Nors muzika su manim nuo pat mažens, apie studijas Muzikos akademijoje net negalvojau. Tiesiog visada žinojau, kad būsiu medikė.

- Tavo abu tėvai medikai. Kaip paklusni dukra pasekei jų pėdomis?
- Anksčiau sakydavau, kad tikrai ne. Bet gerai pagalvojus, gal šiek tiek tėčio įtakos ir buvo... Esu jaunėlė, o vyresnės seserys profesijas susiejo ne su medicina. Todėl kartais tėvai vis užsimindavo, kam gi visą sukauptą medicinos knygų biblioteką reiks palikti. Bet versti tikrai nevertė. Nežinau kuo, bet mane viliojo gydytojo profesija, ir šiandien savo sprendimo visai nesigailiu.

- Svajoji apie anesteziologės specialybę.
- Taip, nes tėtis anesteziologas. (juokiasi) Ne kartą teko stebėti, kaip jis dirba ir jaučiu, kad man tai - arti širdies. Nors neneigsiu, turėjau ir vaikišką svajonę tapti plastikos chirurge. Bet jei man prireiktų tokios procedūros norėčiau, kad chirurgas būtų vyras...

- Kodėl?
- Manau, kad vyro ranka vis dėlto stipresnė ir nesudrebėtų lemiamu momentu... Be to, moteris plastikos chirurgė - gana retas reiškinys, galbūt dėl to, kad ši specialybė reikalauja be galo daug ištvermės.

Tiesa, man dar iki specialybės rinkimosi toli. Ką gali žinoti? Gal viskas apsivers.

- Galvoji apie studijas ir darbą svetur?

- Taip. Bet aš grįšiu! Kol kas galvoju apie rezidentūrą Vokietijoje.

- Daugelis jaunų merginų, atsidūrusios tavo situacijoje, spjautų į tas studijas ir savo sietų su šou verslu. Tau nekyla tokių minčių?

- Manau, kad tokių „atradimų“ kaip aš yra begalės. Tiesa, dažnai atsitinka taip, kad tie atrasti talentai jau po penkerių metų niekam neįdomūs ir net nelabai „skanūs“. Turi būti labai talentingas ir stiprus, jei nori išgyventi šou versle. O man muzika pomėgis, atgaiva sielai. Be to, ir širdis labiau linksta į mokslo pusę. Nors neneigsiu, kartais mieliau muzikuočiau, nei kalčiau keisčiausių ligų pavadinimus. Svajoti galima daug, tik kartais tos svajonės prasilenkia su realybe, o gyvenime ne viskas priklauso tik nuo pirštų spragtelėjimo.  

- Į pramogų pasaulį įsiveržei kaip viesulas, spaudoje buvai pakrikštyta Liesių šeimos ardytoja. Ar po to nekilo mintis nuo šou pasaulio bėgti kuo toliau? 

- Oi, tikrai ne. Po pirmo tokio gando tiek Eglė, tiek Juozas (Eglė ir Juozas Liesiai – aut. past.), tiek ir aš pati kvatojomės už pilvų susiėmę. Tačiau, kuomet situacija pradėjo kartotis, apėmė nusivylimas. Buvo ir ašarų. Nesuprantu, kaip žmonės gali apsimesti visažiniais ir svaidytis tokius kaltinimus. Bet išgyvenau, o tie, kas mane taip „buntavojo“, gali dabar nagus nusigraužti.
Per gana trumpą laiką pamačiau, kad šou versle yra visko. Bet manęs visai netraukia ton pusėn. Nesijaučiu žvaigžde, gyvenu kaip ir prieš tai - it paprastas žemės akmenėlis.

- Atrodo, kad tu į viską reaguoji su šypsena. Tau taip patogiau?

- Man retai būna liūdna. Matyt, tokia mano natūra. Viskame ieškau šviesių spalvų. Aišku, kažkur giliai širdyje išgyvenu, o tokie kaltinimai kaip šeimos ardymas - žeidžia. Bet ar verkimas ir sėdėjimas kamputyje padėtų?

- Netrukus dainuosi projekte „Žvaigždžių duetai“, kur kaip profesionalė dirbsi su mėgėju. Koks gi velnias nešė tave į tą galerą?

- Jau ne pirmus metus stebiu šį projektą. Man jis patinka, skatina kūrybiškai mąstyti ir, be abejo, save išbandyti. Neeinu ten užsibrėžusi tikslo laimėti, svarbiau - gerai praleisti laiką. Griežta mokytoja nebūsiu, nes man paprasčiausiai taip neišeina. O duetas bus labai geras, nes į daugelį žiūrime panašiai, sutampa ir mūsų muzikinis skonis.

- Dainas kuri pati. Apie ką jos?

- Apie tai, kas yra mano gyvenime, ką išgyvenu, apie mane. Myliu muzikos grožį, jos santūrumą, eleganciją ir beprotišką veržlumą. Dievinu kūrybos procesą. Gera matyti, kaip žodis po žodžio, nata po natos gimsta daina. Tai tas pats lyg statytum namą: plyta po plytos ir matai, ką tavo fantazija sukuria. Dainos gimsta savaime, vos pirštai prisiliečia prie pianino.

- O kaip širdies reikalais?

- Aš niekur neskubu. Šiuo gyvenimo tarpsniu esu sudėliojus kitus prioritetus, o gal net ir noro nėra įsipareigoti. Velniam man to reikia? Aš juk jaunas žmogus, noriu dar daug ką pabandyti, paragauti ir linksmai gyventi. Meilę reikia puoselėti, skirti jai laiko. O aš jo neturiu, nes galvoje knibžda begalės sumanymų, kuriuos noriu įgyvendinti.

Kalbino Evelina Machova