„Ilgą laiką buvau pristatinėjamas, kaip Karinos draugas – šokėjas. Bet galiu gerokai daugiau, nei vien miklinti kojas ant parketo“, - sako Saulius Skambinas (34), šiemet ketinantis dalyvauti Seimo rinkimuose. 

- Praėjusieji metai tau buvo permainų laikotarpis: santuoka, sūnaus gimimas, o dabar nusprendei sukti politikos keliu... 

- Atėjo laikas pabandyti ką nors pakeisti, įpūsti naujų vėjų. Neketinu nei svaidytis aukštomis frazėmis, nei kaltinti. Mano galva, šiandien viena didžiausių problemų politikoje - komandinio darbo nebuvimas. Susidaro įspūdis, kad valdžia išsiskaidžiusi, sėdi tame Olimpe ir į žemę nebenusileidžia. Reikia, kad kažkas jiems parodytų, kas vyksta realybėje.

- Ir manai, kad galėtum tai padaryti?
- Kasdien susiduriu su įvairaus amžiaus žmonėmis: pradedant penkiamečiais, baigiant garbingo amžiaus močiutėmis. Girdžiu jų problemas, žinau, kas jiems skauda. Suprantu, jog vienas, kaip koks Tadas Blinda, raitas ant žirgo, „svieto“ nesulyginsiu, todėl tvarką šalyje norėčiau daryti su profesionalų komanda. Neabejoju, kad bus visko. Bet aš turiu tikslą. Kiek galima sėdėti ir laukti, kol kas nors pasikeis?
- Kvietimo dalyvauti rinkimuose sulauki ne pirmą kartą. Kodėl apsisprendei tik dabar?
- Mano galvoje perversmas įvyko gimus sūnui. Supratau, kad labai norėčiau, jog jis augtų kitokioje aplinkoje. Ir suprantu, kad dar turiu laiko keisti. Matau, kokie auga šiuolaikiniai vaikai. Nuo pat mažumės girdi, kaip blogai yra gyventi, kaip reikia pinigų, pinigų, pinigų. Jau nekalbu apie kultūrą, nes jai tiesiog nėra vietos. Prioritetai kiti: prabangus automobilis, namas ir panašiai. Neliko idėjos.

Kaip reagavo artimieji į tokį apsisprendimą?
- Tiek Karina, tiek mama įspėjo sakydamos: „Na, Dievuliau, tu vienas - lauke ne karys“. Bet pamačiusios mano ryžtą, palaimino.

Kai buvau mažas, senelis mane pasisodindavo ant kelių ir pasakodavo apie pokario laikus. Suprantu, kad jiems buvo nelengva, bet ta vienybės dvasia... Šiandien aš pasisodinęs ant kelių anūką, neturėčiau ką jam papasakoti. Nebent tai, kad „užsilenkė“ „Snoras“. Kovojome dėl laisvės, ją gavome, ir kas iš to? Sparčiai viską griauname. Savo šeimai noriu geresnės ateities.

- Daugelis vyrų sako, kad stebėti, kaip į pasaulį ateina vaikas, reikia nemažai stiprybės. Ar tau nelinko keliai?
- Nei keliai linko, nei alpau. Apie tai buvau girdėjęs nemažai istorijų. Neneigsiu, kad iš pradžioje ir man buvo šiek tiek nedrąsu. Bet kai sūnus pirmą kartą įkvėpė ir pradėjo verkti, norėjau visam pasauliui išrėkti, koks esu laimingas.

- Tenka naktimis keltis ir sūpuoti Majų?
- Kartais, bet didžiąją dalį krūvio pasiima Karina. Ji nuostabi mama. Vaikas tik krepšteli, ji jau bėga.

- Jei neklystu, cigarečių atsisakei "prispaustas" Karinos mamos...
- Taip, buvo taip. Anksčiau rūkiau ir tikrai nemažai. Kad reikėtų mesti rūkyti, dažnai girdėdavau raginimų. Per vienas šventes Karinos mama pasitelkusi kažkokius mistinius motiniškus žodelius ir privertė tai padaryti. Jau metai.  

- Metę rūkyti žmonės dažnai ima iš viso gyventi sveikiau: atidžiau renkasi maistą ir panašiai. O tu?
- Prieš trejus metus į šį klausimą būčiau atsakęs : nesąmonė, ką noriu, tą valgau. Bet atėjo laikas, kai pradėjau atidžiau rinktis maistą. Bet ne todėl, kad mečiau rūkyti. Tiesiog pats organizmas pradėjo reikalauti. Nesinori ryte prabusti apsunkusiam, vakarais persivalgyti. Nesu sveikuolių sveikuolis, bet stengiuosi save valdyti. Nors turiu vieną silpnybę, kuriai negaliu atsispirti, - želatininiams saldainiams, „guminukams“. Jų visuomet „padauginu“, nors kas kartą pasižadu, kad taip nebus.  
Beje, labai sunku atskirti, kas yra sveikas maistas. Reklama iš tolo šaukia, kad čia sveikiausias produktas, bet peržiūrėjus sudėtį, paaiškėja, kad jame nėra nieko sveiko. Tas pats ir su ekologišku maistu. Sunku atrasti tiesą.

- Po spektaklio "Dulkių spindesys" sakei, kad atradai dar vieną savo pašaukimą į teatrą. Tai gal velniop tą politiką ir geriau aktorystė?
- Man labai patinka dirbti Kauno muzikiniame teatre. Kai buvau mažas, mama mane vesdavosi į teatrą ir aš visuomet žvelgdamas į žmones ant scenos galvodavau, štai čia yra aukščiausia meno išraiška - apogėjus. Pasvajodavau kada nors užlipti ant šios scenos. Jie dirba iš idėjos, už grašius. Bet tame atranda tam tikro žavesio.

Teko prisiliesti prie įvairiausių kultūros sferų ir matau, ką reikėtų gelbėti. Mūsų politikų bėda, kad jie susikoncentravo tik į pinigų gavimą bei jų skirstymą ir visiškai apleido kitas sferas.

Kalbino Evelina Machova