Priedas Sveika šeima

Išrinkite metų vadovą!

Prenumerata


Apklausa

Ar pasitikite savo šeimos gydytoju?
 


 


Prev Next

Gerą sveikatą lemia ne tik genai, bet ir kasdieniai įpročiai

Gerą sveikatą lemia ne tik genai, bet ir kasdieniai įpročiai

Medikai, chemikai, farmakologai, biologai teigia, kad negalima tikėtis ilgai gyventi pasikliaujant vien tik puikiais genais. „Gyvenimo trukmę, ilgą jaunystę labiau lemia tai, ką žmogus daro kasdien. Tie, kurie atsisako žalingų...

Karolina Liukaitytė: „Baletas mane užgrūdino“

Karolina Liukaitytė: „Baletas mane užgrūdino“

Karolina Liukaitytė (23), LNK „Orų mergaitė“, beveik dešimtmetį krimtusi baleto mokslus sako, kad nepaisant visko šokis jai yra malonumas. O muštras išgyventas besimokant puikiai užgrūdino realiam gyvenimui. 

Saulius Skambinas: „Savo šeimai noriu geresnės ateities“

Saulius Skambinas: „Savo šeimai noriu geresnės ateities“

„Ilgą laiką buvau pristatinėjamas, kaip Karinos draugas – šokėjas. Bet galiu gerokai daugiau, nei vien miklinti kojas ant parketo“, - sako Saulius Skambinas (34), šiemet ketinantis dalyvauti Seimo rinkimuose. 

Arvydas Stonys: „Iliuzija – sąžiningos apgaulės menas“

Arvydas Stonys: „Iliuzija – sąžiningos apgaulės menas“

Garsiausias šalies iliuzionistas Arvydas Stonys (46), triukais ir pokštais daugiau nei du dešimtmečius linksminantis publiką, sako, kad norint tapti geru iliuzionistu reikia turėti vienintelę savybę – charizmą. O visa kita...

Liepa Mondeikaitė: „Dievinu kūrybos procesą“

Liepa Mondeikaitė: „Dievinu kūrybos procesą“

Liepa Mondeikaitė (21) jauna perspektyvi dainininkė, į šou verslą įsiveržusi kaip viesulas, dienas leidžia nagrinėdama žmogaus anatomines struktūras puolančias ligas. Laisvu nuo medicinos mokslų laiku mergina kuria už širdies griebiančias...

„Mano amžiuje receptas vienas - pabudai ir džiaukis“

„Mano amžiuje receptas vienas - pabudai ir džiaukis“

Didžiosios šventės talentingam Lietuvos kino, teatro ir televizijos aktoriui, režisieriui, skaitovui bei unikalaus balso dainininkui Vladui Bagdonui (62) visai nelinksmos. „Susirgau. Jau kelios dienos lovoje. Nosis bėga, akys šlapios, bet...

Sasha Song: „Nuo pirmų dienų mane supo muzika“

Sasha Song: „Nuo pirmų dienų mane supo muzika“

Gyvenime ir vėtytas, ir mėtytas Dima Šavrovas (27), geriau žinomas sceniniu slapyvardžiu Sasha Song, šiandien gali pasidžiaugti sėkminga karjera, klestinčiu džiazo klubu ir kitąmet laukiančia darbų lavina. „Laimės priklauso nuo...

Rasa Velijevaite: „Meilė - užkrečiama liga“

Rasa Velijevaite: „Meilė - užkrečiama liga“

Rasa Velijevaitė (27) – rašytoja, žurnalistė, šokių projekto vedėja ir penkto kurso medicinos studentė... Barbė devyndarbė - taip turbūt būtų galima apibūdinti jauną moterį, kuri sako, kad norint atrasti save...

Katerina Voropaj: apie šokius ir šokti nemokančius vyrus

Katerina Voropaj: apie šokius ir šokti nemokančius vyrus

Ne viename šokių projekte jėgas išbandžiusi šokėja Katerina Voropaj (25) save vadina optimiste ir tikina, jog “žvaigždžių liga” neapsirgo.  

Vytenis Pauliukaitis: gyvenimas gyvataro ritmu
Ketvirtadienis, 08 Spalio 2009 12:45

Vytenis Pauliukaitis (60) - daugybės šventinių, teminių vakarų spektaklių, filmų, baletų adaptacijų, pirmųjų grožio konkursų, mados šou režisierius. Prieš trejus metus išpopuliarėjo kaip šmaikštus televizijos dainų ir šokių
konkursų komisijų komentatorius.

- Į interviu atkulniavote pasipuošęs mėlynais stilingais batais. Ar tai ta garsioji fiziologinė avalynė, nuo kurios Jūsų nugara pasidarė tiesi kaip styga?
- Ne, nes fiziologinių batų pora, kurią turiu, skirta šaltesniam sezonui. Išbandęs ją dabar norėčiau išmesti visus kitus batus, o jų turiu daug, nes vaikščioti su šia avalyne - nenusakomas malonumas. Ji pagaminta ištyrinėjus Afrikos masajų genties eisenos ir laikysenos ypatumus. Tiesa, ši avalynė nemažai kainuoja, tačiau kamuojami stuburo skausmų, tabletėms išleidžiame ne mažiau pinigų. Man tokie patogūs batai labai reikalingi, nes neturiu automobilio ir daug vaikštau. Dirbant tenka daug stovėti ir vakarais jau jaučiu pavargusias kojas. O su šia avalyne juda visas kūnas ir tai tampa malonia treniruote. Esu baisus tinginys ir sunkiai prisiruošiu pasportuoti.
O ateina laikas, kai pasidarome tik gražūs, bet nebe jauni. Dažnai prisimenu pase užrašytą gimimo datą. Stengiuosi oriai įveikti amžiaus keliamas problemas. Turiu per aukštą kraujospūdį, kuris tikriausiai su manimi liks iki paskutiniųjų dienų. Stengiuosi su juo kovoti ne tik tabletėmis, o ir kasdiene mankšta. Tačiau vos tik šiek tiek pagerėja, per tą savo tinginystę apsileidžiu. Kažkada dažnai plaukiodavau baseine, tačiau tą, kuris buvo arti namų, uždarė ir vėl apsileidau. Be reikalo, nes tingulys žlugdo. Bet aš jį įveiksiu, nes nenoriu senatvėje sugriūti ir tapti našta kitiems.

- Kokie Jūsų santykiai su medikais. Aišku, niekuomet neprisipažinsite, jei kam teko duoti vokelį.
- Laimė, kad neturėjau tokių bėdų, kad reikėtų duoti voką. Aš žinau medikų atlyginimus, tačiau jei tektų gultis ant operacinės stalo, mieliau sumokėčiau į kasą, iš kurios visiems man pagelbėjusiems būtų atlyginta pagal darbą. Dabar turiu puikią šeimos gydytoją, kuri kartu su manimi kovoja su tuo prakeiktu kraujospūdžiu. Jai dovanoju gėlių.

- Kaip sutikote jubiliejų - 60-metį?
- Baliaus su baltomis staltiesėmis ir garsiais tostais, kaip pas mus priimta, nesurengiau. Ir ne dėl to, kad pagailėjau tam litų. Paskutinius dvejus metus pravedžiau ir rengiau tiek švenčių, kad man visos tos linksmybės lenda per ausis ir visus kitus galus. O tikrąją jubiliejaus dieną aš išsijungiau mobilųjį telefoną ir nuvykau į savo gimtąją Marijampolę. Pasivaikščiojau, prisiminiau vaikystę. Po to nuvažiavau Palangą.

- Kiti sulaukę tokio amžiaus jau būna pikti, surūgę diedai. O Jūs - jaunatviškas, stilingas, energingas.
- Energijos motorą paveldėjau iš šviesios atminties mamos. Džiaugiuosi, kad rimtos ligos manęs neriečia. Darbų, nors ir dabar šiek tiek apmažėjo, pakanka. Juos padaryti užtenka jėgų.
Neturiu didelių pretenzijų gyvenimui. Jei norėčiau turėti jachtą, privatų lėktuvą, rūmus ant Baltijos kranto - būtų sunkiau. Reikėtų dėl to labai stengtis, verstis per galvą, po to norėčiau kažko dar ir dar. Supratau, kad gyvename tik vieną kartą ir tų visų laivų ir lėktuvų nesusidėsi į tą šešių lentų kompoziciją. Reikia džiaugtis kiekviena diena ir tuo, ką turi. 

- Vis dėlto, kaip oriai vienam sutikti senatvę? Vaikų neturite, su žmona išsiskyrėte prieš 20 metų.
- Dėl savo darbo ir komunikabilaus charakterio vienatvės tikrai nejaučiu. Atvirkščiai - kartais jos pasiilgstu.

- O kai jau saulelė bus visai vakarop?
- Surasiu išeitį. Kol kas pas mus šita socialinė problema visai palikta savieigai - keberiokis pats kaip išmanai. Išsivysčiusiose Europos šalyse seni žmonės jaučia realų valstybės dėmesį. Aš manau, kad tokie dalykai susitvarkys ir Lietuvoje, ir aš to sulauksiu. Jau ir dabar pas mus yra globos namų, kur lankau kai kuriuos draugus. Girdėjau, kad pensionatų rengimu domisi privatūs verslininkai. O galop gi turiu draugų, giminių. Gal gi jie visi manęs nenumes kaip akmenėlio ant kelio. Bet labai nenorėčiau kažkam būti našta, tačiau kartais likimo nepasuksi.

- Pokalbiuose dažnai minite mamą. Ji jums buvo didelis autoritetas?
- Kuo toliau, tuo labiau. Ji buvo stipri moteriškė ir viena išaugino du sūnus. Tėvas buvo politinis kalinys ir po karo jį ištrėmė. Grįžo po septynerių metų labai suluošintas ir visai kitas žmogus. Turėjo problemų su alkoholiu. Kai tėvai išsiskyrė, jis sukūrė kitą šeimą. Mama visada buvo aktyvi gyvenimo režisierė, kuri nesitaikstė su neteisybe.
O mamos kūrybinė biografija per rūpesčius nesusiklostė. Ji turėjo savo šokių būrelį, kuris pelnė apdovanojimų Dainų ir šokių šventėse. Buvo kviesta dirbti į ansamblį “Lietuva”, tačiau į Vilnių jos neišleido tėvas. Vėliau savo kūrybiškumą išliejo dirbdama grimuotoja dramos teatre. Tapusi profesionalia kirpėja, pelnė ne vieną apdovanojimą. Iki paskutiniųjų dienų skaitė laikraščius, žiūrėjo žinias ir aktyviai komentavo visuomeninį gyvenimą.

- Tai apie tą legendinį gyvatarą, kurį paminėjote komentuodamas Lietuvos šokių dešimtuką, sužinojote iš mamos?
- Taip. Nors jai arčiau širdies buvo blezdingėlė ir sadutė.

- Lietuvoje siautėja saviveiklos cunamis. Į sceną, o ypač į televiziją, veržiasi visi, kas gali ir negali to daryti.
- Mane tai labai jaudina. Atrodo, kad profesionalumas prarado savo vertę. Bet kodėl tyli patys profesionalai?

- Gal jie tyliai bamba pakampėse?
- Gal. Kaip ir aš pats. Sėdžiu, kritikuoju kitus, o pats dalyvauju dešimtukų šou. Užburtas ratas: jei mes leidžiamės durninami, ir būsime durninami toliau. Bet jaučiu, kad žiūrovams pradeda atsibosti tai, ką rodo Lietuvos televizijos. Mano amžiaus žmogus neturi ką žiūrėti. Bet tai turėtų praeiti.

- Kokių privalumų Jums suteikė televizinis populiarumas?
- Tokį populiarumą aš vadinu virtuviniu. Jis labai paprastas. Aš nesiekiu, kad bobutė turguje padovanotų sūrį už tai, kad aš jai patinku, nors tai malonu. Tam tikras ratas žmonių, kurie domisi ne tik dešimtukais, mane, kaip režisierių, žinojo ir anksčiau.

- Seni žmonės sako, kad kiekvienam duotas savo gyvenimo kryželis. Kokį nešate Jūs?
- Tai mano beprotiškas užsispyrimas, kategoriškumas, reiklumas, kuris žeidė daug žmonių. Į tam tikrus dalykus turiu savo nepajudinamą požiūrį, kurio negaliu peržengti. O visa kita - pakeliama.
Kalbino Daiva Rinkevičiūtė