Jaunuoliui papildomi pirštai pradėjo trukdyti prieš vestuves
Straipsnio vertinimas: / 0
BlogasGeras 
- Dažniausiai įsimena beviltiški atvejai, kada negali padėti, kad ir kaip norėtum. Nemaža dalis mano darbo vaikų ligoninėje yra susijusi su įgimtomis rankų deformacijomis. Kaip nebūtų keista, pasitaiko tokių patologijų, kurios estetiškai atrodo labai negražiai, bet funkciškai viskas būna gerai. Operuoju, kad tai būtų kiek įmanoma labiau harmoninga, estetiškai šiek tiek gražiau ir kad nenukentėtų funkcija. Yra ir kitokių patologijų: estetiškai viskas atrodo labai gražu, bet funkcijos pataisyti negali niekaip. Mano, kaip plastikos chirurgo, uždavinys būna rasti vadinamąjį aukso vidurį, šiek tiek pagerinti kosmetinę pusę, kad nenukentėtų funkcija. Ir atvirkščiai.
Gal prieš penkerius septynerius metus atvyko konsultacijos vaikinas. Jam tuo metu buvo šešiolika metų. Sako, kad nori, jog jam būtų operuotos rankos. Iš pradžių žiūriu ir nelabai suprantu, kodėl jam reikėtų operuoti – normalios rankos. Paskui, įdėmiau įsižiūrėjęs, pamatau, kad ant abiejų plaštakų – po šešis pirštus. Kas reta, pirštai buvo labai harmoningai išsidėstę ir sveiki. Dažniausiai papildomi pirštai būna hipoplastiški, nepilnai susiformavę. O šiuo atveju visi buvo gražūs. Didžioji dalis papildomų pirštų operacijų atliekama vaikams, kai jiems sukanka šeši, aštuoni mėnesiai, ar metai. Aš konsultuoju tik gimusių vaikų tėvus, kad jie žinotų, kokios apsigimimo taisymo galimybės, ką galima ir negalima daryti, ar laukti, kiek laukti operacijos. Tėvai paprastai tuo domėtis pradeda tik vaikui gimus, nes kartais jaučia kaltę – kodėl vaikas apsigimęs, gal jie ką blogai darė? Kitas dalykas, kodėl tai bandoma taisyti anksti, yra labai paprastas – nes apsigimimas yra negražu. Kodėl šis vaikinas laukė šešiolikos metų? Tėvai nepasirūpino? Aš klausinėju jo ir gaunu labai paprastą atsakymą: „Draugauju su mergaite. Ir jei vesiu ją, ant kurio piršto man reikės mautis vestuvinį žiedą?“ Sutikit, kad motyvas - geležinis. Įdomi žmonių psichologija. Profesiniu požiūriu man šis atvejis buvo labai įdomus. Viena, kai tu operuoji šešių mėnesių naujagimį. Visai kas kita, kai operuoji praktiškai subrendusio žmogaus plaštaką. Kitas dalykas, kad buvo sudėtinga apsispręsti, kurį pirštą pašalinti. Aš pašalinau ne kraštinį, o antrą nuo nykščio pirštą. Tarsi smilių, bet šiuo atveju negalima tiksliai įvardyti, ar tai yra smilius, ar tai antras nykštys. Manau, kad pasirinkau teisingai. Išoperavau jam abi plaštakas dviem etapais: iš pradžių vieną, paskui kitą ranką. Kai operuoju mažą vaiką, papildomus pirštus šalinu paprastai vienos operacijos metu. Nes kai vaikas yra šešių mėnesių amžiaus, tai bus pamaitintas, perrengtas, o paauglys su abejomis sugipsuotomis rankomis pats niekaip neapsitarnautų. Operacija pavyko, jau kiek metų praėjo, to paciento nematau. Jei būtų kas blogai, greičiausiai kreiptųsi. Bet kaskart, kai matau panašią patologiją, prisimenu šį atvejį. Nes jis buvo išskirtinis, kaip jau minėjau anksčiau, dėl dviejų priežasčių. Kad operacija buvo atlikta labai vėlai, dėl tam tikrų motyvų. Ir antra, visi pirštai buvo taip puikiai susiformavę, kad buvo sunku diferencijuoti, kuris iš jų yra papildomas.
Rašyti komentarą
Asmeniniai duomenys:
 
Komentaras:
[b] [i] [u] [url] [quote] [code] [img]   
:angry::0:confused::cheer:B):evil::silly::dry::lol::kiss::D:pinch:
:(:shock::X:side::):P:unsure::woohoo::huh::whistle:;):s
:!::?::idea::arrow:

!joomlacomment 4.0 Copyright (C) 2009 Compojoom.com . All rights reserved."
 

Skaitomiausi straipsniai