|
„Kai paskambina ir paklausia, kaip gyvenu, atsakau: stabiliai blogai. Bet tai tik - humoro forma. Galiu net sakyti, kad man pasisekė: turiu puikią pagalbininkę dukrą Korneliją (9), ir gyvenimo draugą, kuris supranta, ko man reikia“, - pasakoja trylika metų išsėtine skleroze serganti vilnietė Jurga Rėgalaitė (36). Jauna moteris sėdi ratukuose, tačiau, kaip pati sako, su dviem lazdomis gali nueiti penkis metrus.
Šokas „Pirmuosius ligos simptomus pajutau prieš trylika metų, atlikinėdama praktiką Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje. Buvau trečioji chirurgė operacinėje. Tiesa, savo darbą sąžiningai galėjau atlikti vos dvi savaites. Vieną dieną lipant laiptais susidarė įspūdis, kad prie pėdų prisiūtos pagalvės ir aš visiškai nejaučiu, kas po jomis yra. Nelaukdama nė minutės nulėkiau pas gydytoją Pečkauską“, - pasakoja Jurga Rėgalaitė. Po dviejų dienų sužinojus diagnozę jauną moterį ištiko šokas: „Visų pirma prieš akis iškilo invalido vežimėlis, nes apie ligą ir jos baigtį žinojau iš medicinos studijų. Tačiau į jį aš atsisėdau tik po trylikos metų. Vyrui viską pasakiau šiek tiek vėliau. Norėjau apgalvoti, ką reikia daryti, ko griebtis ir kas manęs laukia. Buvo minčių, kad reikia išeiti ir viską baigti“. Pasak Jurgos, tuo metu apie išsėtinę sklerozę bei jos gydymą buvo labai nedaug informacijos. „Man buvo paskirtas gydymas, kojos atsileido, pradėjau vėl vaikščioti liko tik vienintelis šalutinis poveikis - nuo vaistų tapau nelabai gražia moterimi. Vyras mano ligos bijojo labiau nei aš. Vengė apie tai kalbėti, nors visaip bandžiau prie jo prieiti, paaiškinti, kad man labai reikia jo palaikymo, bet... Kas dvejus-trejus metus guliausi į ligoninę. Paskyrė invalidumą, iš karto antrą grupę, nors vaikščiojau dar visai normaliai. Pastojau, pagimdžiau dukrytę Korneliją. Kelerius metus jaučiausi visiškai sveika, baigiau studijas. Tačiau po kiek laiko vėl atkritau. Po šešerių metų santuokos su vyru vis dėlto išsiskyrėme. Gyvenau toliau, dar dirbau, auginau vaiką“.
Reikia gyventi toliau „Vieną kartą einant gatve mane apėjo du vaikinukai ir vos užkelių žingsnių išgirdau repliką: „Tokia jauna, o jau geria“. Tada ir supratau, kad kažkas ne taip žiūrint į mane iš šalies, kad eidama svirduliuoju to visai nejusdama. Tada ir paprašiau, kad man gydytojas išrašytų lazdą. Dar po dvejų metų vaikščiojau besiramsčiuodama jau dviem lazdomis, o dar po kelerių turėjau pasinaudoti invalido vežimėliu“. Bendradarbiams apie savo ligą jauna moteris nieko nesakė. „Kol vaikščiojau savom kojom ir galėjau dirbti, pasakiau tik buhalterijai. Sužinoję kolegos mane palaikė. Kai paskyrė pirmąją invalidumo grupę, buvau priversta išeiti iš darbo. Tokie tie mūsų įstatymai. Tai buvo didžiausia krizė mano gyvenime. Galvojau: „Dieve mano, aš dar tokia jauna (tuomet pašnekovei buvo 35-eri – aut past.), o jau nebegaliu dirbti! Bet du mėnesius padepresavusi nusprendžiau, kad reikia gyventi toliau“, – sako Jurga.
Draugą nelaimėje pažinsi Draugams apie ligą Jurga pranešė tik po ketverių metų. „Kol nesirgau, gyvenau aktyviai: šokau, studijavau, keliavau ir turėjau visą pulką draugų. Tačiau pasakius, kad sergu, mano pačios nuostabai, liko tik viena, toli gyvenanti draugė. Skaudžiausia tai, kad mano draugė, beje, medikė, kuria aš pasitikėjau ir maniau, kad ji mane palaikys, paprašė mėnesio pagalvoti. Taip mūsų draugystė nutrūko. Po kurio laiko ji apsireiškė kaip jaunas mėnulis, tačiau šiltų jausmų nebeliko. Dabar šalia manęs yra artimas žmogus, kuriam aš viską tiesiai šviesiai pasakiau: kuo sergu ir kokios mano perspektyvos. Jis viską suprato ir tiesiog pasiliko. O didžiausia mano pagalbininkė - devynmetė dukra Kornelija“, - sako J.Rėgalaitė.
Komentaras:
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytoja neurologė, Išsėtinės sklerozės kabineto vadovė Rasa Kizlaitienė: - Išsėtinė sklerozė prasideda iš lėto. Kartais žmogus ir nesigydydamas 15 metų nuo ligos pradžios yra darbingas. Susirgus iš pradžių dažniausiai nusilpsta viena ar abi kojos, kartais jos tirpsta, niežti. Sutrinka šlapinimasis, tuštinimasis. Neretai pažeidžiamas regos nervas, tuomet ligoniui susilpnėja regos aštrumas, regėjimo laukas tampa mažesnis. Šie sutrikimai ir atsiranda, ir praeina staiga, bet akių dugne lieka pakitimų. Kai pažeidžiamas akies judinamasis nervas, ligoniui dvejinasi akyse, kai vestibiulinis - svaigsta galva. Simptomai gali būti ir pavieniai, gali jų pasireikšti ir visas kompleksas. Esant pirmam ligos etapui pagerėjimas pajuntamas net nesikreipiant į gydytoją. Praėjus kuriam laikui liga paaštrėja, vėliau ji darosi vis sunkesnė. Panašiai buvo ir Jurgai. Ligos progresas prislopo, bet po kelerių metų prasidėjo kitas etapas. Kiekviena tokia ataka palieka pėdsakų. Moterims, sergančioms išsėtine skleroze, anksčiau gydytojai drausdavo gimdyti. Dabar to nebėra. Iš tikrųjų nėštumo metu ligonių būklė pagerėja. Gimdyvėms liga lėčiau formuojasi ir būna ilgesnis laikas jai pereiti į kitą stadiją. Tyrimais nustatyta, kad nėštumo nutraukimas sergančiosioms išsėtine skleroze yra daug pavojingesnis nei gimdymas. Tikimybė, jog sergančios motinos vaikas susirgs, nėra didelė. Juk paveldima ne pati liga, o polinkis ja sirgti. Aš nuoširdžiai žaviuosi šia moterim. Ji gyvenimą jaučia daug geriau nei sveikieji. Svarbiausia, kaip tu priimi ligą ir kaip gali su ja gyventi. Jurgai taikytas visas Lietuvoje įmanomas gydymas. Evelina Machova
|