Žmonės
- Iš mokyklos – į ligoninę dėl „šoktelėjusio“ kraujospūdžio
- Noriu būti „atrištas“ nuo dializės
- Radioaktyvusis jodas padovanojo moteriai penkiolika metų gyvenimo
- „Nori būti sveikas? Mesk rūkyti ir pradėk sportuoti“
- Išsikapstyti iš narkotikų liūno buvo likęs vos žingsnis
- Be savigailos, be išlygų vėžiui
- Išoperavus didžiulį auglį sykiu išsaugotas ir regėjimas
- Ispanijos „La Bomba“ - Chuanas Karlosas Navaro
- Apie mistiką ir unikalius išgyvenimo atvejus
- Chirurgė planuoja tapti jachtos kapitone
| “Tave palydėjo lietus...” |
 Profesorius Gintautas Česnys. Aukso medaliu baigta Marijampolės vidurinė mokykla, raudonu diplomu - Vilniaus universitetas, 1989 metais už darbų ciklą “Lietuvių etninės antropologijos pagrindų sukūrimas” paskirta Lietuvos valstybinė premija. Gabus, talentingas, išsilavinęs, darbštus, turintis gražų balsą, mėgstantis dainuoti, mokantis mintinai šimtus romansų, arijų. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė habilituota daktarė Irena Balčiūnienė: Dažnai sakydavo: “Koks malonumas, ypač jei lyja lietus, ką nors rašyti”. Praėjusį ketvirtadienį, kai Tave paslėpė žemė, taip pat lijo... Atsimenu, 1980 metais vyko kompleksinis Kristijono Donelaičio palaikų tyrimas. Eilinį kartą ateinu į Medicinos fakulteto Antropologijos laboratoriją, atidarau duris ir savom akim netikėdama klausiu: “Gintai, ką gi Tu čia darai, į klasiko galvą per Foramen magnum kruopas pili?”. Pasirodo, reikėjo apskaičiuoti K.Donelaičio smegenų svorį. Būta skambučių, kad gal jos didesnės, lyg tokios ir turėtų būti. Ir ką gi G.Česnys, pasirodo, įvairiais metodais tą smegenų svorį jau apskaičiavo, ir visais metodais daugmaž tas pats išeina. Tada prisiminė dar vieną -archajišką, su kruopomis. Ir vėl nieko naujo, galva kaip galva, svoris vidutinis ir, be abejo, nebūtinai dideli smegenys rodo ypatingus gabumus ar talentą. Gintas tą puikiai žinojo, bet labai atsakingai žiūrėjo į kiekvieną jam pavestą darbą ir išvadas padarydavo tik po visapusiškos ir labai išsamios analizės. Labai gerbė nusipelniusius Lietuvai žmones. Jis juos tiesiog jausdavo. Sykį, apie 1978-79-uosius metus, einame Antakalnio gatve ir einant pro Lietuvių kalbos ir literatūros institutą jis sustoja ir sako: “Gal kartais tu žinai, pro kurį langą Jonas Basanavičius žiūrėdavo. Jis mėgo Vileišių rūmuose lankytis”. Gal pusę valandos jis sustojęs kalbėjo apie J.Basanavičių, jo gyvenimą, nuopelnus. Užsidegęs, vos ne su ašarom. 1990-2000 metais G.Česnys dirbo Medicinos fakulteto dekanu. Jau pirmaisiais metais padaromas didžiulis darbas - įkuriamos klinikos, panaikinama klinikinių ligoninių ir katedrų dvivaldystė. Šiame darbe daug padeda prodekanu tada dirbęs prof. Aleksandras Laucevičius, kurį G.Česnys ypač vertino kaip jauną, neeilinių gabumų, aukšto intelekto profesorių. Dažnai pasakydavo, kad tik tokiais žmonėmis jau 400 metų ir garsus senasis mūsų Universitetas. Be abejo, tų klinikų pradžioje gal ir per daug buvo įkurta. Ne paslaptis, kai kuriems žymiems profesoriams, asmenybėms adaptuotos. Bet dekanas sakydavo: “Klinikas sustambinsime, svarbu šiandien ir operatyviai Europos ir normalaus pasaulio universitetinės medicinos modelį įdiegti”. Ir kai sveikatos apsaugos sistema dar ir šiandien Lietuvoje tūpčioja, universitetinė medicina jau seniai atitinka tarptautinius standartus. Prisimenu ir Medicinos fakulteto Tarybos posėdžius, kuriems pirmininkaudavo dekanas G.Česnys: visada sugebėdavo įvesti racionalias pataisas, taikliai pataisydavo beveik kiekvienos pasiūlytos spręsti problemos formuluotę, pavadinimą, momentaliai iš trijų iškeltų temų suformuodavo vieną su dviem ar trim potemiais ir tema tapdavo svari, aktuali, konkreti. Dirbo daug ir darbas jam sekėsi. 1990 metų rudenį turėjo įvykti Vilniaus universiteto rektoriaus rinkimai. Kaip žinomas mokslininkas, didelio pasitikėjimo vertas žmogus Universiteto bendruomenėje, prof. G.Česnys pasiūlomas kandidatu tapti rektoriumi. Tačiau jis savo kandidatūrą atšaukė, nes rektoriumi tada norėjo matyti prof. Rolandą Pavilionį, kaip labai gabų mokslininką, intelektualą ir eruditą, tinkamą užimti šias pareigas. Kai kurie tuo jo sprendimu labai džiaugėsi, nes matyti labai principingą Gintautą Česnį rektoriumi gal ir bijojo. Ir labai mėgo akademinį darbą, mylėjo studentus. Sakydavo: “Jei studentai skundžiasi dėstytojais - tai didelis pavojaus signalas”. Buvome geri draugai, per 35 bendravimo metus daug ir karštai diskutuodavome, bet niekada nebuvome susipykę... |