Dainius Budrys: „Nebūsiu darbinis arklys“

Žmonės

„Rusų klasikas Antonas Čechovas, taip pat daktaras, yra parašęs apsakymą „Nuobodi istorija“. Iš jo man įstrigo viena frazė: „Kas domisi tik savo profesija ir autoritetais tik iš savo srities ir nieko daugiau nemato, yra vadinamas darbiniu arkliu“. Aš labai stengiuosi toks nebūti“, - sako Abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas Dainius Budrys (44 m.) laisvomis nuo darbo valandomis pasineriantis į kūrybos pasaulį.

Pradėjo vaikai, baigė tėtis
„Marškinius iš cinkuotų vielos žiedelių pradėjo meistrauti vaikai. Bet žinot, kaip su jais - noro daug, o kantrybės mažai, - šypsosi chirurgas Dainius Budrys. – Aš maždaug per metus juos pabaigiau“. Suverti 200 žiedelių trunka maždaug dvi valandas, o visiems marškiniams reikia maždaug 8 tūkst. vielos žiedelių, kuriuos medikas sukdavo ir nerdavo pats. „Senovėje tokius marškinius gamino daug sudėtingiau. Ant kiekvieno žiedelio turėjo būti po kniedę. O manieji - palengvintas variantas“.
Mediko rankomis sunerti apsauginiai marškiniai sveria apie septynis kilogramus. „Kai pasipuoši jais, tikrai pajunti, kad ant tavęs kažkas guli. Pamenu, aktorius Adomaitis (Remigijus Adomaitis - aut. past.) filmuodamasis viename istoriniame filme guodėsi, kad su tikrais šarvais jam ne tik, kad trūkdavo sveikatos kardu mojuoti, bet ir žengti žingsnį būdavo nelengva“, - pasakojo chirurgas.
Paklaustas, kaip žmona reaguoja į tokį pomėgį, atsako, kad labai teigiamai. „Grįžtu po darbo, ramiai sau kamputyje sėdžiu, veriu, į akis nelendu. Kartais paburnoja, kad mažai dėmesio skiriu, bet argi jo moterims kada užtenka?“, - šmaikštauja medikas. Lietuvio kariūno šarvus gydytojas pasigamino ir vienam naujametiniam draugų vakarėliui. Žmonai ta proga nunėrė karūną. „Ji buvo vaidilutė, o aš - karys, kuris nugalabijo vargšą Brunoną, vos žengusį į lietuviškas žemes. Sūnus prie visų atributų dar ir medinę kuoką išdrožė“, - prisimena gydytojas. Dabar metaliniai marškiniai įrėminti ir netrukus kabės mediko namuose.

Netikėti atradimai
Humoro jausmo nestokojantis gydytojas po įrėmintais marškiniais prikalė lentelę „Karaliaus Mindaugo marškiniai, rasti Vorutos pilyje 2007“. „Tai pokštas: ruošiausi „Lietuvos tūkstantmečio“ minėjimui ir kilo mintis taip pavadinti. Tiesa, iš pradžių buvau įrašęs Senuosius Trakus, bet gerai, kad laiku susizgribau, nes pasidomėjęs supratau, kad jie neturi nieko bendro. Teko pasidomėti, kurgi mūsų karalius gyveno. Būtų buvę daug juoko, jei kas nors daugiau nutuokiantis istorijoje perskaitytų užrašą. Turbūt išsityčiotų ir tamsuoliu išvadintų. O baisiausia būtų, jei šį radinį po kokio tūkstančio metų rastų archeologai. Tada, matyt, tektų visą Lietuvos istoriją perrašyti“, - juokėsi D.Budrys.
Kad atrodytų autentiškiau, kūrybingas medikas norėjo sukurtus marškinius pasendinti. „Klausinėjau draugų menininkų, kaip išgauti rudžių efektą, kad atrodytų, jog jie tikrai kelis šimtmečius pragulėjo žemėje. Siūlė ir vienokį, ir kitokį būdą, bet deja. Tada kažkaip netyčia sugalvojau pamirkyti acte. Deja, ir po šio eksperimento niekas nepasikeitė. Nuploviau juos vandeniu ir susitaikiau su mintimi, kad marškiniai bus be rūdžių. Bet kitą dieną tik žiūriu - marškiniai tiesiog akyse rūdyti pradėjo. O dar sako, kad cinkuotas metalas nerūdija. Rūdija, tereikia trupučio acto ir vandens“, - daiktų sendinimo subtilybėmis dalinosi medikas.

Matematikas su menininko gyslele
„Polinkį menui turiu nuo vaikystės. Iš medžio gamindavau įvairius laivų modelius. O po vienos parodos teko ne vieną ašarą pralieti, kad darbą atgaučiau. Kadangi buvau prizininkas, renginio organizatoriai norėjo jį pasilikti. Bet aš negaliu skirtis su savo darbais. Čia gi lyg tavo vaikas, kaip gali kam nors jį atiduoti ar parduoti?“, - sako D.Budrys.
„Sode savom rankom buvau surentęs rąstinį namelį. Istorija prasidėjo nuo konsultacijos su vienu senoliu, kuris visą gyvenimą namus statė. Aš jo paklausiau: „Ko reikia norint pastatyti namą?“ Jis atsakė: „Plaktuko, kirvio ir pjūklo“. Taip pats vienas ir pastačiau, nenaudodamas kitų įrankių, o ir vinių prireikė tik stogui. Bėdos kilo, kai sodą pardaviau, o namelio gi negaliu palikti. Tai ardžiau ir perkėliau į naują vietą“, - apie meilę kūriniams atviravo medikas.
Pasak mediko, vaikystėje jis svajojo būti menininkas, bet... „Esu matematikas, kuris meniškai pavydi menininkams. Bandžiau piešti, bet pamatęs rezultatus nusprendžiau, kad nereikia. Antra vertus, kas yra mediko darbas? Šiek tiek meno ir šiek tiek matematikos. Taigi toli nepabėgau. Atlikti dviejų vienodų operacijų neįmanoma. Nors principas tas pats, bet žmonės juk skirtingi. Kai nebegalėsiu „kurti“, išeisiu iš medicinos“, - tikino chirurgas.

P.S.
Artimiausi mediko planai - akmeninės skulptūros, jungtos metalu, siekiančios beveik
2,5 metro. Jos planuojamos sumeistrauti per ateinančią vasarą. Skulptūros papuoš gydytojo sodybos kiemą.

Evelina Machova