Rimantas Kėvalas: „Viskas prasidėjo nuo tikro šuns“
Straipsnio vertinimas: / 0
BlogasGeras 

Po įtempto darbo Rimantas Kėvalas (48) streso ir įtampos atsikrato Rytų kovos menų treniruotėse. Pasak jo, tai - atskira filosofija ir menas, padedantis „pravalyti“ galvą. Tačiau tai ne vienintelis aktyvaus mediko pomėgis.

„Hobių turiu daug, o vienas mieliausių - kinologija“, - sako vienas kandidatų “Mokslo metų autoriteto 2009” nominacijai gauti KMUK Vaikų ligų klinikos vadovas doc. dr. R.Kėvalas, jau penkiolika metų besidomintis mokslu apie šunis ir priklausantis Vokiečių aviganių augintojų draugijai.


Ištikimasis ir parsidavėlis
„Tai labai sena istorija, prasidėjusi prieš daugiau kaip penkiolika metų, kai įsigijau pirmąjį tikrą šunį - vokiečių aviganį“, - sako vaikų gydytojas R.Kėvalas. - Tuomet susidomėjau veislėmis, šunų psichologija, dresūra ir varžybomis. Daugelis įsigiję šunį net nesusimąsto, kad augintiniui reikia lygiai tiek pat dėmesio kaip ir vaikui. Pagalvoja, kad pririš prie būdos ir viskas bus gerai. Man tai tiesiog protu nesuvokiama“. Pasak mediko, kai šeimininko toks požiūris į augintinį, nereikia stebėtis, kad vėliau jis užauga agresyvus ir apdrasko ne tik aplinkinius, bet ir šeimos narius.
Dabar vaikų gydytojo namuose bėgioja du augintiniai. „Jie visiškai skirtingų veislių: vienas - vokiečių aviganis Bardo, kitas – kernterjeras Snoopy. Pakankamai reta veislė, išvesta usūriniams šunims, lapėms ir kitiems smulkiems gyvūnams gaudyti. Jis toks katino ir šuns mišinys. Ši veislė nėra labai populiari, tačiau šunys - nepaprastai gražūs. Be to, jie labai higieniški ir beveik nesišeria“, - sako R.Kėvalas.
Du visiškai skirtingų charakterių augintiniai, pasak gydytojo, sugyvena puikiai. Bet tokiam rezultatui pasiekti reikėjo nemažai pastangų. „Kartais žmonės mane susistabdo gatvėje ir klausia: „Kaip tas didelis neskriaudžia mažo?“. Vokiečių aviganis stambus patinas, netoleruojantis bet kokio kito šuns. Dėl šios jo charakterio savybės turėjau problemų ne vienose varžybose. Norint, kad dviejų skirtingų veislių patinai gerai sugyventų, reikia žinoti abiejų ypatumus. Kiekvienas turi savo teritoriją ir atlieka savas funkcijas. Mažiukas yra parsidavėlis, kurį gali „papirkti“ bet kas už skanesnį kąsnelį. O didysis dėl manęs padarytų bet ką, tokio ištikimo šuns dar neteko sutikti. Gina tiek mane, tiek kitus šeimos narius“, - pasakoja pašnekovas.

Vienas - varžyboms, kitas - parodoms
Medikas pripažįsta, kad pastaruoju metu dalyvavimą varžybose šiek tiek apleido, nes trūksta laiko.
„Be to, tai, ko norėjome, pasiekėme. Savo laiku didysis buvo trečias šuo Pabaltijyje. Kiekvienas šuo turi galimybių ribą. Parodos yra viena, o varžybos - visai kas kita. Pastarosiose šunys dalyvauja rungtyse, tokiose kaip “nusikaltėlio” sulaikymas ir panašiai. Jis viso to išmoko. O su mažiuku „parsidavėliu“ dalyvavome tik parodose“, - sako R.Kėvalas.
Varžybose šunys gali dalyvauti tik nuo vienerių metų, o į dresūrą vedami tik tuomet, kai yra paskiepijami visais skiepais: maždaug trijų mėnesių. „Du kartus per savaitę dalyvaudavom treniruotėse. Pirmiausia baigi pirminius kursus, o vėliau seka nuolatinis tobulinimasis. Šuniui kaip ir sportininkui viskas priklauso nuo to, kokios sudaromos sąlygos treniruotėms. Tarkim, vasarą jiems labai sunku, nes karšta, o kur dar ir nuotaikų svyravimai“, - teigia gydytojas.
Žmonėms, kurie nori įsigyti šunį, bet iki tol niekada nėra jo turėję, R.Kėvalas nerekomenduoja įsigyti stambių veislinių patinų. „Koks bebūtų šuo, jam visuomet galioja bandos jausmas. O gaują atstoja šeimos nariai. Jei jis pajaus nors menkiausią lyderiavimo galimybę šeimoje, o tai jie pajunta labai greitai, gali kilti labai didelių problemų. Man teko matyti, kai šeimoje laikomas spanielis, iš pažiūros nedidelis medžioklinis šunelis, terorizavo visą šeimą. Šeimininkai norėdami pereiti į kitą kambario pusę į pagalbą pasitelkdavo taburetes, nes jis supykdavo ir nepraleisdavo“, - pasakoja R.Kėvalas.
Anot gydytojo, tik esant būtiniausiam reikalui šunį reikia bausti, bet jokiu būdu ne mušti. „Mušamas šuo tampa baikštus. Jei atvirai, jis neturi bijoti mušimo bei būti atsparus skausmui. Jei šeimininkas nuo mažų dienų šunį muša, ar net, dar baisiau, spardo, toks augintinis bus nieko vertas, nes net ir atsitikus nelaimei, kai kas nors užsimos lazda, šuo pats pirmas ners į krūmus ir negins. Auklėjant šunį efektyviausia bausmė - prikarimas, tačiau reikia žinoti, kaip tai tiksliai padaryti“, - pataria vaikų gydytojas.

Kaunietis, nemėgstantis krepšinio
Nors yra kaunietis, gydytojas pripažįsta, kad nėra krepšinio mėgėjas. Vos prieš porą metų, docentas grįžo prie Rytų kovos menų. „Tai atskira filosofija, atskiras menas. Susidomėjau dar jaunystėje, vėliau jau sportavau pradėjęs dirbti, bet dėl patirtų traumų ir susiklosčiusių aplinkybių teko mesti. O dabar mažais žingsneliais bandau grįžti. Rytų kovos menai dažnai yra ne tai, ką žmonės įsivaizduoja. Tai filosofija, išmintis, nes kūnas yra mėsos masė, bet norint ją valdyti kaip nori - sunkus darbas“, - sako R.Kėvalas.
Pasak mediko, tai viena sporto šakų, kur filosofija ir gyvenimo būdas derinamas su tam tikrais fiziniais pratimais. Antra vertus, tai labai dvasingas ir puikiai atpalaiduojantis sportas. „Išsikraunu ir emociškai, ir dvasiškai, ir fiziškai. Po beprotiškai sunkių budėjimų, streso ir įtampos, kurios šiuo metu tikrai niekam netrūksta. Tai, matyt, buvo viena priežasčių paskatinusi mane grįžti į šį sportą“, - pasakoja R.Kėvalas.    

 

 Evelina Machova

  •   |81.7.91.xxx |2010-02-08 07:30:30 Anonimas  - lota
    geri žmonės visada myli gyvūnus... Tai daug pasako apie klinikos vadovą... ir nuotraukytė labai smagi...
    Atsakyti | Cituoti
Rašyti komentarą
Asmeniniai duomenys:
 
Komentaras:
[b] [i] [u] [url] [quote] [code] [img]   
:angry::0:confused::cheer:B):evil::silly::dry::lol::kiss::D:pinch:
:(:shock::X:side::):P:unsure::woohoo::huh::whistle:;):s
:!::?::idea::arrow:

!joomlacomment 4.0 Copyright (C) 2009 Compojoom.com . All rights reserved."